November 18, 2019

Geras geros dienos vidurys

Labas, mano mielas Dienorašti. Galiu pasigirti – prieš kokią pusantros valandos padariau gerą darbą.

S. J. Maršakas
S. J. Maršakas “Gera diena”

O buvo taip :

Grįžtu sau ramiai  iš turgaus namo, it koks kupranugaris tempdamas ant vieno peties tris dulitrius bambalius pieno (beje, tai cieli 2 trilitriakai!), o ant kito – avižas, miltus bei kitą pašarą. Diena nuostabi – saulutė šviečia, purvinas sniegas tirpsta, prie Vilnelės tilto, apaugusio samanomis, kancarais, tuščiais alaus bambaliais ir kitais civilizacijos produktais, jauna fotografė fotosesina kažkokias dvi turbogražuoles postapokaliptiniame postindustrinės urbanistinės degradacijos kraštovaizdyje… Ne, ne prie to tiltelio, ant kurio romantiškos sielos krauna savo metalo laužą – tolėliau, ten kur vamzdžiai per upę, nutiesti, kur vaikšto tik anoniminiai alkoholikai, šunų vedžiotojai ir tokie kaip aš – rimti suaugę dėdės, nesibijantys nepadorių pasiūlymų iš tamsių asmenų pusės…

Praeinu pro tas meniškas, ieškančias egzotikos, būtybes kukliai tylėdamas, nors taip norėjosi tokios dienos proga tarti kokį gerą, draugišką žodį! Bet mažu dar ne taip pagalvos, ar ką… Ech, tas lietuviškas santūrumas…

Štai jau ir privatininkų parduotuvėlė, kurioje visiems produktams dedamas 25% antkainis, lyginant su maksimomis bei ikiakais, ir prie kurios vietiniai bomžai ilgesingais žvilgsniais ieško, kas galėtų juos sušelpti 20-čia centų, kurių taip trūksta iki Nirvanos. Tačiau bomžams dar per anksti – jie dar tik kapanojasi iš vakarykštės dzeno būsenos. O štai dviem jaunom kumelaitėm – pats laikas leistis į trasą: akys ir lūputės padažytos, plaukučiai suvelti, juodos obtiažkės ir striukutės užsitemptos, mobiliakai rankutėse – reiškia, socializavimuisi pasiruošta.


Daugmaž taip jos turėtų regėti save veidrodyje… Manykime, kad daugmaž taip ir atrodė…

Aš su savo kupranugario nešuliais einu ramiai pro šalį, bet viena iš jų gražiai šypsodamasi sustabdo mane:

– Atsiprašau, gal galite nupirkti cigarečių? – droviai klausia.

Kažkodėl nė kiek nenustembu – ko gi daugiau iš barzdoto vyriškio pačiame tame Karlsono amžiuje, galėtų pageidauti dvi jaunos Užupio deivės (dar kartelį žr. į nuotrauką aukščiau). Na bet negi tokią nuostabią pavasario dieną atsakysi gražiosios žmonijos pusės padermei?

– O ar labai reikia? – klausiu aš, žvelgdamas į ant jos lūpos nudraskytą pūslelinės šašą – et, susižalojo vargšelė besigražindama…

– Taip, labai. – sako ji, pajutusi neatremiamą savo jaunystės jėgą.

– Gerai, – sutinku šypsodamasis.

Ji tiesia man ranką, kurioje suspausti ir atskaičiuoti lygiai aštuoni litai ir penkiasdešimt centų:

– Žalių, Kent, – prašo ji.

Imu pinigus iš jos saujelės ir traukiu link parduotuvės durų, o dvi kumelaitės jau žvingaudamos džiaugiasi teisinga geros dienos pradžia.

* * *

Išėjęs iš parduotuvės patraukiu prie tudviejų gražuolių laukiančių mašinų aikštelėje. Šypsausi ir tiek meiliai, kiek leidžia amžiaus skirtumo diktuojamos aplinkybės, sakau joms:

– Atleiskite, bet nežinau, kokį šokoladą panelės mėgstate, – ir ištiesiu davusiai man pinigus tris šokolado plyteles: “Pergalės” juodąjį, baltąjį ir dar kažkokį “Šogeteną” su įdaru.

Tačiau mergina žiūri į mane nesuprasdama:

– O kam? – matyt, prisiminė tėvų pamokas nekalbėti su nepažįstamais dėdėmis gatvėse ir neimti iš jų saldainių.

Aš atsakau:

– Na tiek už jūsų pinigus išėjo, ir dar netgi šiek tiek centų liko. Prašau, – toliau tiesiu jai šokoladus. Kas būtų galėjęs pagalvoti, kad vos dvidešimt smirdančių popierinių tūtelių, prikištų chemikalais išmirkyto šieno,  yra vertos tiek pat, kiek visa krūva šokolado?

Akivaizdu, kad jos galvutėje iki tol sėkmingai veikęs algoritmas ėmė strigti – akyse sužibo ta daugeliui mokytojų žinoma išraiška, kai pakviesta prie lentos klasės gražuolė sužino, kad šiuolaikinio nano technologijų amžiaus jaunimas keisto ir mistinio nesusipratimo dėka turi sugebėti paaiškinti kažkokių prieštvaninių pitagorų kažkokias prieštvanines teoremas… Ji, vis dar netikinčio savo akimis žmogaus balsu sako man:

– Bet man juk cigarečių reikėjo…

Gūžteliu pečiais ir kadangi ji taip ir liko sustingusi it ištikta stabo – tik pabalę pirštai tvirčiau suspaudė mobiliaką, padedu tris šokolado plyteles ir grąžą ant greta stovinčio automobilio kapoto. Jos draugei, kuriai matyt neteko susimesti bendriems rūkalams, grįžta jeigu ir ne kalbos dovana, tai bent jau galimybė reaguoti į aplinką: ji, kaip ir dera jaunai kumelaitei, ima po truputį prunkščioti. O aš kaip ir dera doram kupranugariui, apsisuku ir toliau tempiu savo nešulius namo.

Ir vis tik kaip gera daryti gerą!

Pionierius - visiems vaikams pavyzdys!
Pionierius – pavyzdys visiems kitiems!

 

Tavo neįkainojamas pasisakymas: