October 21, 2019

Rugsėjo paskutinysis ketvirtadienis, slemas Biksbaryje (+ eilėraštis klausytojams-žiūrovams)

Šįvakar aš ką tik patyriau moralinę traumą.

Priešistorė: per pietus besismaukydamas internete sužinojau, kad šiandien, kaip ir kiekvieną paskutinį mėnesio ketvirtadienį, BIXų girdykloje vyks sleminimas. Dar daugiau – bus renkamas slameris, kuris atstovaus Lietuvą Europos slamerių pasimekesleminime Briuselyje ir yra kviečiami visi pageidaujantys … aišku, susigundžiau. Pagalvosite – “koks gi nafig po paibeliais tu slameris? Tipiškas poetas-kotletas!” Bet juk lygiai tokie patys poetai-kotletai yra ir visi kiti, save tuo keistu žodžiu iš es raidės vadinantys, raiškiojo žodinio meno kūrėjai Lietuvoje…

Taigi, nors niekada anksčiau nekviestas nelįsdavau į jaukias ir intymias savitarpio kultūrinimosi grupes (išskyrus Naktinius skaitymus – kas yra šventas reikalas ir LUNI Prote(k)stus – kas yra ne toks šventas, bet ne mažiau smagus užsiėmimas), sumaniau nueiti, užsiregistruoti ir sužinoti, kaip mane vertina tenai besirenkanti publika.

Rezultatas labai įdomus – iš vienos pusės, aš, išdidžiai besivadinantis Raulu Van Gauru, dabar turėčiau nusipjauti sau ausį, nes nepraėjau net pirmojo turo – tai yra iš dvylikos užsirašiusiųjų paskaityti likau tarp paskutiniųjų keturių, nors Dieve mano, Dieve mano, kaip buvo juokinga stebėti iš šono, o ne iš chebros staliukų pusės… Juokinga buvo stebėti ir patį vertinimo procesą, ir man bepradent skaityti iš salės išeinančius neaiškios kilmės asmenis, vienas kurių (tiksliau viena, kirtis ant a) buvo pasišovęs kilnoti lapelius su skaičiukais (pasiskaitymai buvo vertinami Atėnų demokratijos principais – “nepriklausomi vertintojai”, patys pasisiūlę iš salės, po kiekvieno pasirodymo pakeldavo lapą su skaičiumi – kartais juos pasitaisyti politkorektiški paragindavo pats vedantysis, o kartais demokratiškai pabliaudama publika)…

Nors aš manau, kad šiuo atveju – tai pats objektyviausias būdas apskritai kažką vertinti: galų gale, juk kas salę užsako, tas ir bilietus pardavinėja – nepatinka, neik.


Slameris, į kurį iš mikrofono įsigavo slemo dvasia…

Keista, bet man patiko. Todėl būtinai ateisiu po mėnesio ir perskaitysiu, tiksliau išbliausiu, tai, kas gimė mano galvoje, vos tik apsisprendžiau mordaknygėje paspausti ant “Slam poetry” įvykio knopkės “Dalyvausiu”. Tiksliau, pirmiausiai, išgimdžiau naują Dievo tvarinį savo rankomis, ir tik tada spaudžiau visokias knopkes ir siuntinėjau visokius registracijos laiškus, kurių niekas neskaito.

Dalyvausiu ne todėl, kad ten viskas baisiai gražu, ne, tiesiog įdomu bus pasižiūrėti į publiką ne tokioje proginėje situacijoje. Vedantysis pasidžiaugė, kad šitas kartas buvo rekordinis, tik nesupratau ar dalyvių, ar klausytojų skaičiumi. Tačiau ne skaičiuose esmė, o tame, kad mūsų nuostabiame kultūriniame rezervate, gyvenančiame kaip zoologijos sode – tik iš projektinių babkių, praktiškai nebėra jokios gyvybės ir tik tokie entuziastai, kaip lietuviškų slamerių kuopelė, sugeba susikurti sau ir savo klausytojams šiokią tokią pramogą.

Galų gale, aš dabar esu skolingas mane pirmame užėjime prametusiems balsuotojams – slamerių draugams ir pastoviems žiūrovams, nes būtent šia proga man gimė du eilėraščiai, o aš kaip tyčia, velnio pakusintas (tiksliau ne velnio, o mane registravusio vedėjo vėl nusišnekėjusio apie antisemitizmą, fašizmą ir pederastų kastracijas, dėl kurių jis jaus pareigą išplėšti iš burnos mikrofoną) pradžiai pasirinkau tą savo eilėraštį, kuris neturėjo jokų šansų nei prieš istorijas apie šiknos siūles, nei apie nykščių nagus, nei prieš kitus pasąmoninio srauto, fiksuojamo klaviatūros paspaudimų pagalba šedevrus.

Ir dėl tokio taktiškai neteisingo mano pasirinkimo publika liko neišgirdusi pagrindinio patiekalo – būtent to eilėraščio, kurį aš bliausiu kitą ketvirtadienį, tikriausiai, iškart pirmajame raunde (nes antrojo vėl galiu nebesulaukti), o kitą, kuris būtų nuskambėjęs trečiajame užėjime, dedu dabar – juo labiau, kad jis skirtas būtent šiai dienai ir jokia kita proga daugiau nebebus reikalingas:

Rugsėjo paskutinysis ketvirtadienis, slemas Biksbaryje

Slameriai – lameriai bare susirinko,
Slameriai – lameriai turi ką dirbti,
Slameriai – lameriai rinks savo vadą,
Kuris atstovaus juos per gėjų paradą.

Ups, sorry, ne gėjų, ne pedeastų,
O visokiausių meistrų kreivo rašto,
Vadinasi reikia surasti geriausią,
Kas slemina – spaminą užvis kreiviausiai.

Į talką – poetai matau, atskubėjo,
Poetams – kotletams taip pat baisiai knieti
Savo rimu, jambu, chorėju
Papuošti kūrybinį slamerių briedą.

Tačiau įdomiausia – trečia dalis salėj,
Kurie ramiai sėdi, nieko nesako,
Naktim kreivų tekstų nerašinėja,
Tarpuvartėj ir baruose nevaidina kūrėjų…

Brangieji, nerašantys ir neslemuojantys,
Už tai kad jūs klausotės, kartais paplojate,
Už tai, kad jūs juokiatės ir susimąstote,
Už tai jums dėkoju ir myliu jus! Ačiū. Ir taškas.

Beje, jeigu įdomu, Lietuvos slemą (khm khm) Evrosojūzo sostinėje antrą kartą iš eilės pristatys anekdotų meistras Žygimantas Mesijus Kudirka, su kuo ir sveikinu visus, išbuvusius šįvakar Biksbaryje iki pat galo.

 

Tavo neįkainojamas pasisakymas: