December 8, 2019

10 demagoginių klausimų apie Lietuvos problemas ir tiek pat sąžiningų atsakymų

Aidis Stukas Piratų partijos grūpse vis nori išprovokuoti diskusijas priešrinkiminėmis temomis 🙂 Surinkęs Lietryčio televizijos rinkiminio protapisio proga rengiamos laidos “Lyderių forumas” temas, Aidis pasiūlė piratams pabreinštorminti tokiais klausimais:

  1. Ar jūs galite pasiekti, kad įmokos Sodrai mažėtų, o pensijos augtų?
  2. Ar ne per jauni Lietuvoje pensininkai? Kokį nustatysite pensinį amžių?
  3. Ar homoseksualūs asmenys Lietuvoje diskriminuojami? Ar įteisinsite tokių porų partnerystę ar santuokas?
  4. Ar motinystės ir tėvystės išmokos yra per dosnios, o gal atostogos per ilgos? Ką ketinate keisti?
  5. Kokia privačių kaupiamųjų fondų ateitis? Kokio dydžio nustatysite pervedimus?
  6. Ką reiškia skatinti ekonomiką? Trys jūsų pasiūlymai
  7. Ar sutinkate, kad kas trečias uždirbamas litas – šešėlyje? Kaip keisite šį skaičių?
  8. Nedarbas siekia 12-13 proc. Kaip jį sumažinsite?
  9. Ar valstybė turi reguliuoti kainas? Kokias ir kodėl?
  10. Ar valstybė turi ne per daug atsakomybės? Ką dar reikėtų privatizuoti?

Pabandžiau sąžiningai atsakyti į šiuos klausimus ir štai gavosi visai padorus teksto šmotas, kuriuo dalinuosi su tavimi, mielas skaitytojau.

Visų pirma, jokios atskiros problemos nebus išspręstos, jeigu nebus atsakyta į esminį klausimą: Dviejų tūkstančių metų senumo vakarų civilizacijos, pastatytos ant Antikos kultūros ir judaizmo-krikščionybės pasaulėžiūros pamatų, vystymasis priėjo aklavietę ir peraugo į globalią sisteminę krizę. Kokia koncepcija pakeis šią, agonizuojančią? Ar mes ir toliau gyvensime pagal kelis tūkstantmečius naudojamą minios-“elito” totalitarinio valdymo sistemą, kol susinaikinsime? Ar sukursime naują, realaus bendradarbiavimo, o ne pseudodemokratiniais lozungais, paremtą visuomenę?

Mano atsakymai į šiuos nelabai protingo demagogo (tikriausiai, E. Jakilaičio) paruoštus klausimus:

  1. Ar jūs galite pasiekti, kad įmokos Sodrai mažėtų, o pensijos augtų?

    Visų pirma reikia užfiksuoti, kad “Sodra” – tai ne savarankiška įstaiga, o VALSTYBINĖ organizacija, kuri tiesiog perskirsto VISUOMENĖS uždirbtus pinigus. Todėl klausimą reikia formuluoti kitaip: Ar galima pasiekti, kad MOKESČIAI dirbantiems valstybės piliečiams būtų mažinami, o VALSTYBĖS IŠLAIKYMAS jau savo atidirbusiems piliečiams didinamas?

    Taip, galima. Reikia pakeisti visą valstybėje sukuriamos vertės perskirstymo mechanizmą. Nenormalu, kad panašių intelektualinių gabumų reikalaujantis VALSTYBEI reikalingas darbas būtų taip skirtingas vertinamas (pvz., finansų, švietimo ir gydymo sektoriai). Valstybės mokesčių politika turi būti taip subalansuota, kad nesvarbu kokiame ūkio sektoriuje dirba žmogus, jo pajamos priklausytų tik nuo jo darbo krūvio ir nuo jo darbo atsakomybės (pvz., absoliutus nonsensas, kad valstietis, savo rankomis maitinantis visuomenę, uždirba keliasdešimt kartų mažiau negu notaras, bukai dėliojantis parašus ant popieriukų).

  2. Ar ne per jauni Lietuvoje pensininkai? Kokį nustatysite pensinį amžių?

    Vėl išvirkščiai ir tendencingai suformuluotas klausimas, provokuojantis nekonstruktyvią diskusiją. Klausimas turi būti keliamas: Kiek laiko ir kokį darbą turi dirbti pilietis, kol VALSTYBĖ (t.y. visi kiti dirbantys piliečiai) perims jo išlaikymą ant savo pečių?

    Akivaizdu, kad darbas darbui nelygu, todėl natūralu, kad vertinti reikia ne pagal žmogaus amžių, o pagal jo darbo stažą – kas atitinka jo indėlį į bendrą visuomenės gerovę. “Kruvinoje ir represinėje” valstybėje – Tarybų Sąjungoje į pensiją pilietis išeidavo pradirbęs valstybės labui 25-30 metų, kai kurių profesijų -15. Laisvoje ir pagal progresyvius rinkos dėsnius gyvenančioje Lietuvoje reikėtų užtikrinti bent jau ne blogesnes sąlygas laisviems ir nerepresuojamiems piliečiams…

  3. Ar homoseksualūs asmenys Lietuvoje diskriminuojami? Ar įteisinsite tokių porų partnerystę ar santuokas?

    Kaip jau įprasta – vėl tendencingas klausimas, iš kurio formuluotės akivaizdu, kad klausiantysis net probėgšmomis nesusipažinęs su Lietuvos teisine baze, kurioje jokiems Lietuvos piliečiams nesuteikiamos jokios išskirtinės teisės, lyginant su kitais Lietuvos piliečiais. Todėl nėra net pagrindo kelti klausimų apie kokią nors kieno nors diskriminaciją.

    Klausimas apie pederastų ir lesbiečių “santuokas” vėlgi demonstruoja, kad klausiantysis neišmano dar ir valstybinės kalbos – “Lietuvių kalbos žodyne” žodis santuoka turi aiškią ir konkrečią prasmę: “savanoriška vyro ir moters sąjunga, sukurianti šeimą, vedybos”. Na o jeigu kažkas nori su kitu asmeniu valdyti bendrą turtą, dalintis konfidencialia informacija ir turėti kitokius partneriškus (LKŽ: partneris – “draugas, bendrininkas, kompanionas”) santykius, tą jis gali apiforminti abipusių sutarčių pagrindu bet kuriame notariate. Taip kad ir ši klausimo dalis neturi nieko bendro su realiomis problemomis ir yra grynai agitacinio-propagandistinio pobūdžio.

  4. Ar motinystės ir tėvystės išmokos yra per dosnios, o gal atostogos per ilgos? Ką ketinate keisti?

    Ir vėl ne nuo to galo formuluojamas klausimas. Klausti reikėtų: Ar mūsų valstybei yra reikalingi nauji piliečiai? Ar mes norime, kad Lietuvoje gimtų daugiau žmonių? Ir ką gi daryti kad taip būtų?

    Kadangi aš asmeniškai siekiu, jog Lietuvoje kiekvienais metais gimtų kuo daugiau būsimų Lietuvos piliečių, mano akimis situacijos vertinimas toks: gistamumo problema yra kompleksinė ir spręsti ją galima tik kompleksinėmis priemonėmis.
    Paskutinių 20-ies metų praktika parodė, kad šiuo metu VIENINTELĖ priemonė, kurios pagalba buvo padidintas gimstamumas laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje – tai 2 metų tėvystės atostogos su atitinkamomis išmokomis (žr. gimstamumo statistiką).

    Kalbant apie išmokas, reikia nepamiršti, kad tai ne “kažkieno”, o VISŲ DIRBANČIŲ PILIEČIŲ sukuriamos vertės dalis, kuri skiriama PAGIMDYTI IR UŽAUGINTI naujus piliečius. Kad ir kaip tai ciniškai beatrodytų, tačiau laisvos rinkos ir klestinčio kapitalizmo sąlygomis valstybės piliečiai yra priversti “nusipirkti” būsimuosius savo bendrapiliečius iš tų, kas ne tik sutinka juos pagimdyti mainais į išmokas, bet po to dar 16 metų juos augina praktiškai VIEN TIK SAVO lėšomis. O jeigu mes norime sumažinti naujos kartos “kainą” tiesioginėmis išmokomis, reikia šalinti tas kliūtis dėl kurių suaugę valstybės piliečiai atsisako auginti daugiau negu 1-2 vaikus arba išvis lieka bevaikiais.

    Pagrindinės kliūtys:

    – neužtikrinta ateitis – pora, neįsivaizduojanti kaip gyvens po metų, po penkių, negali prisiimti atsakomybės rūpintis nauja gyvybe, o juo labiau keliomis;
    – drastiškas gyvenimo komforto mažėjimas su kiekvienu nauju vaiku – tai tiesiogiai susiję su mūsų valstybėje veikiančios ekonomikos modeliu, pagal kurio dėsnius, vidutiniškas pajamas gaunantis Lietuvos pilietis negali išlaikyti savo antrosios pusės su keliais vaikais. Ir netgi du dirbantys suaugę negali užtikrinti pakankamo komforto daugiavaikei šeimai;
    – “antišeimyninio” gyvenimo būdo propaganda – hedonizmo kultas ir “gyvenimas dėl savęs” neturi nieko bendro su vaikais ir apskritai su šeima, todėl tokios kultūros dominavimas slopin poreikį turėti šeimą ir vaikų;
    – pasaulėžiūra ir individo psichologija – žmogus auklėjamas ir auginamas kaip egocentriška asmenybė, vaikus vertina kaip “asmeninės laisvės” suvaržymą.

    Sprendimai šalinti šias kliūtis:

    – kardinaliai pertvarkyti ekonominį-finansinį valstybės modelį;
    – atsisakyti antišeimyninės, išskirtinai hedonistinės, (anti)kultūros propagandos;
    – auklėjimo ir ugdymo sistemą orientuoti ne į atomizuotos, “individualistinės” visuomenės kūrimą, o tiksliau, skaldymą, bet į “šeimos – pagrindinės visuomenės ląstelės” modelį.

  5. Kokia privačių kaupiamųjų fondų ateitis? Kokio dydžio nustatysite pervedimus?

    Privatūs kaupiamieji fondai – tai parazitinis finansinių struktūrų įrankis skirtas bendrą VALSTYBĖS piliečių turtą “teisėtomis priemonėmis” perimti į privačias rankas. Pertvarkant valstybės valdymo struktūras jų turi tiesiog nelikti.

  6. Ką reiškia skatinti ekonomiką? Trys jūsų pasiūlymai

    Prieš ką nors skatinant reikia pirmiausią įvertinti. Ir šitas vertinimas turi remtis metrologiškai pagrįsta sistema. Dabartinė ekonomika NETURI TOKIOS SISTEMOS, kadangi pagrindinis jos vertinimo argumentas – BėVėPė – skaičiuojamas litais, doleriais, eurais ar bet kokia kita valiuta, kurios vertė yra SANTYKINĖ, o ne absoliuti. Trumpas paaiškinimas: metras visada yra metras, kilogramas – yra kilogramas, o štai piniginio vieneto vertė NUOLATOS kinta… Maža to, ji priklauso ne nuo objektyvių aplinkybių, o nuo tą SANTYKINĘ vertę nustatinėjančių finansinės veiklos subjektų. Taip kad žiūrint iš objektyvios mokslinės pusės, šiuolaikinė vakarų ekonomika yra ne mokslas, o spekuliatyvių teorijų rinkinys.

    Maža to, netgi nekreipiant dėmesio į metrologinį vakarų ekonomikos mokslo nepakankamumą, reikia apsibrėžti, ką KONKREČIAI mes vadiname terminu “ekonomika”? Iš principo, yra du variantai:
    1 – “Ekonomika” – tai mokslas, kurio pagalba AŠ ASMENIŠKAI tapsiu turtingas, o ant kitų man nusispjauti;
    2 – “Ekonomika” – tai mokslas, kuris nurodys kaip organizuoti VALSTYBĖS ūkį, kad visi jos piliečiai su kiekviena diena būtų vis turtingesni.

    Dabartinis vakarų ekonomikos “mokslas” visą savo dėmesį skiria kaip “teisėtomis priemonėmis turtą iš svetimos kišenės persidėti į savo”. Visa tariama “vakarietiškod civilizacijos” ekonominė gerovė remiasi į globalizuotame pasaulyje veikiantį “trečiųjų” šalių finansinio išnaudojimo mechanizmą. Lietuva – tiesiog dar vienas Vakarų monstro donoras. Todėl skatinti tokią ekonomiką yra ne tik beprasmiška – tai elementari savižudybė, ką puikiai demonstruoja 20-ies metų PRAKTINIS šios ekonomikos taikymas.

    Vadinasi ir klausimas turėtų būti keliamas taip: Kaip atsisakyti parazitinės-donorinės ekonomikos ir pereiti prie autonominės valstybės ūkio valdymo sistemos, leisiančios turtėti kiekvienam dirbančiam visuomenės nariui?

    Trys pasiūlymai ta linkme:
    1 – atsisakyti VISŲ užsienio kreditų. Visas lėšas, kurių reikia valstybės funkcionavimui būtina rasti pačioje valstybėje. Tai aksioma.
    2 – valstybinis piniginis vienetas turi būti nepriklausomas nuo parazitinės pasaulinės aukso-dolerio platinimo sistemos. Absurdas, kai pinigų kiekis valstybėje priklauso ne nuo joje bendru darbu sukuriamos vertės, o nuo antvalstybinių organizacijų globaliu mąsteliu vykdomų fiskalinių spekuliacijų, bei nuo svetimą piniginį vienetą emituojančios institucijos politikos.
    3 – nacionalizuoti VISAS natūralias monopolijas ir valstybinės reikšmės įmones.
    4 – PRIVALOMAS PUNKTAS – valstybinių įmonių vadovai turi ASMENIŠKAI (savo turtu ir laisve) atsakyti už jų veiklos efektyvumą.

  7. Ar sutinkate, kad kas trečias uždirbamas litas – šešėlyje? Kaip keisite šį skaičių?

    Visiškai propagandistinis klausimas… VISI litai yra atspausdinti ir sunumeruoti Lietuvos banko: taigi, absoliučiai visa piniginė masė, cirkuliuojanti Lietuvos ekonomikoje yra legali. O tai, kad dalies pinigų cirkuliacijos nesugeba sukontroliuoti valstybės valdymo struktūros, tiesiog prikišamai parodo šių struktūrų defektyvumą.

    Natūrali išvada – reikia keisti ne tik ekonominį-finansinį valstybės modelį (apie ką jau minėta anksčiau), bet ir pačią VALSTYBĖS VALDYMO STRUKTŪRĄ.

  8. Nedarbas siekia 12-13 proc. Kaip jį sumažinsite?

    1 – Kiekvienas gaunantis bedarbio pašalpos privalo dirbti tas pašalpas išmokančios savivaldybės suorganizuotus darbus. Mokėti darbingam žmogui pašalpą, jam nedirbant – yra parazitizmo ugdymas.
    2 – Panaikinti bet kokias išeitines pašalpas valstybinio sektoriaus darbuotojams.
    3 – Savivaldybių Darbo biržų vadovų atlyginimą tiesiogiai susieti su įdarbintų asmenų procentu.

    O apskritai, valstybės ekonomika turi būti organizuojama tokiu būdu, kad joje visada būtų nedidelis, kontroliuojamas darbo vietų perteklius.

  9. Ar valstybė turi reguliuoti kainas? Kokias ir kodėl?

    Valstybė – tai VIENINTELIS garantas saugantis visuomenę, kad viena socialinė grupė neparazituotų kitos sąskaita. Deja mūsų valstybei dar toli iki tokio idealo. Tiksliau ji organizuota visiškai priešingai: dabartinės Lietuvos valstybės struktūros ištikimai saugo, kad viena maža visuomenės dalis galėtų saugiai parazituoti likusios daugumos sąskaita.

    Natūralu, valstybė ne tik privalo reguliuoti kainas, bet ir organizuoti savo veiklą taip, kad ilgalaikėje perspektyvoje marža tarp savikainos ir kainos galutiniam vartotojui nuolatos mažėtų. Kainas (o taip pat ir savikainą) kontroliuoti galima tik valdant pagrindines visą šalies ekonomiką formuojančias ūkio struktūras: natūralias monopolijas, žaliavų ir energijos tiekimą, finansinį sektorių bei atskiras įmones, įtakojančias makroekonominius procesus.

  10. Ar valstybė turi ne per daug atsakomybės? Ką dar reikėtų privatizuoti?

    “VALSTYBĖ” – tai yra ją sudarantys PILIEČIAI. Taip kad ir šis klausimas vėl taiko į dausas, o tiksliau, provokuoja beprasmę diskusiją. Klausimas turėtų būti toks: Kaip paskirstyti kolektyvinę ir asmeninę piliečių atsakomybę? O tiksliau netgi taip – kuriuos klausimus piliečiai turi spręsti bendrai, o kuriuos asmeniškai?

    Ir štai paaiškės, kad praktiškai visi klausimai, kurie tik išeina už “kiemo ribos” tiesiogiai liečia mažesnę ar didesnę bendruomenę, tai yra – vienokio ar kitokio lygmens “valstybines struktūras”.

    Kadangi jėzuitiškas klausimų sudarinėtojas savo klausimą kreipė apskritai į kitą pusę ir norėjo įteigti, jog “valstybė vis dar per daug turi, todėl reikia atiduoti valstybės turtą į patikimas privačias rankas”, turiu atsakyti, kad šioje iškreiptoje pseudomokslinėje ekonomikoje, nagingos privačios rankelės piliečius apiplėš nepalyginamai žiauriau, nei, tegu ir ne tokius įspūdingus pelnus demonstruojančios, negrabios valstybinės letenos.

    Taip kad privatizuota jau smarkiai per daug, dabar reikia pradėti susigrąžinti mūsų VALSTYBĖS EKONOMIKĄ į valstybės – tai yra – VISŲ MŪSŲ rankas.

 

Tavo neįkainojamas pasisakymas: