September 20, 2020

Eksperimentai – tai, ką sužinosi apie žmogų, kankindamas gyvūną

Netyčia pakliuvo po ranka ir patiko. Ištraukos iš Edmondo Velso “Santykinių ir absoliučių žinių enciklopedijos” (tai prancūzų rašytojo Bernardo Vėberio susigalvoto literaūrinio personažo “parašyta ” knyga – įvairiausio pobūdžio faktų rinkinys) .

Gyvūnų elgesio tyrimai, kurie demostruoja gyvūnų grupės ir žmonių sociumo bendrumus. Nors žmogus susipažinęs su KOBos (Visuomenės saugumo koncepcijos) medžiaga, galėtų pastebėti, kad šie tyrimai atspindi ne šiaip žmonių sociumo savybes, o sociumo, kuriame dominuoja gyvuliškas psichikos sandaros tipas. “Psichikos sandaros tipas” – tai ne tas pats, kas “psichika” – žmogus ir gyvūnai yra skirtingos biologinės rūšys, todėl ir jų psichikos yra du skirtingi dalykai.

“Psichikos sandaros tipas” apibrėžia kokiu būdu, kokiais algoritmais vadovaujantis individo psichikoje vyksta procesai, kurie gatuniniame rezultate pavirsta realiomis mintimis,veiksmais ir sprendimais.

Plačiau apie skirtingus psichikos sandaros tipus galite pasiskaityti čia, o aš tik trumpai papasakosiu kas ta “gyvuliška psichikos sandara”, kad žemiau esanti informacija būtų suprantama plačiau negu tipiška reakcija: “Oi, tai juk lygiai taip pat tarp žmoniųvyksta!”

Gyvuliškas psichikos sandaros tipas pasireiškia tuo, kad individas savo sprendimų priėmime (tai yra pagrindinė psichikos funkcija – suformuoti veiksmų programą) pagrindinis veiksnys, argumentas, kreipiančioji jėga yra natūralūs (įgimti) instinktai, o ne visuomenės normos, sava sąmonė arba ryšys su Apvaizda. Tuomet žmogaus psichika veikia ieškodama būdų kaip kuo geriau aptarnauti instinktų keliamus poreikius – būtent tokių individų gyvenimo maksima trumpai apibūdinama trimis Pė: “Paėst, Pašikt, Papist”. Na ir ketvirta, ne tokia svarbia – “Pamiegot”.

Žinoma, žmogaus psichika nėra tokia vienpusiška, jos veikloje visuomet tam tikrą įtaką turi ir kitos, jau minėtos dominantės – visuomenės normos, savo sąmonė-valia ir Dievo-Apvaizdos ranka – tačiau skirtingu laiku paprastai dominuoja arba yra labai aiškiai išreikštas kuris nors vienas. Psichikos veikimas labai priklauso ir nuo aplinkybių, kurios kuo labiau nepajudinamos, tuo labiau verčia žmogų pakeisti savo įprastus psichikos “marškinius” – tiesiog gyvuliškas išlikimo instinktas priverčia persiorientuoti ir prisitaikyti kad išliktum.

Visuose žemiau aprašytuose eksperimentuose būtent ir buvo suformuotos tam tikros ekstremalios aplinkybės, pastačiusios gyvuliškos psichikos sandaros tipo individus (suprantama, jie juk gyvūnai, besivadovaujantys iš esmės instinktais) į situaciją, kurioje ant jų natūralių instinktų pagrindo  įdiegiami tam tikri elgesio stereotipai – “visuomenės normos”.

Būtent tai, kad daugumos žmonių psichikoje dominuoja gyvuliškas sandaros tipas, mes galime išvysti ir labai panašias “žmonių visuomenės normas”, nesiskiriančias nuo beždžionių, žiurkių, blusų ir elektros kratomų šunų “civilizacijos”:

Bandymas su šimpanzėmis

1 bandymas

Narvas. Jame 5-ios beždžionės. Palubėje pakabintas bananų ryšelis. Po juo stovi kopėčios. Viena iš bedžionių praalkusi prieina prie kopėčių turėdama akivaizdų tikslą pasiimti bananų. kai tik ji prisiliečia prie kopėčių, atidaromas kranas ir VISAS bedžiones apipila labai šaltu vandeniu.

Praeina kiek laiko ir kita beždžionė bando paskanauti bananų. Tas pats ledinio vandens dušas. Trečia bedžionė apkvaitusi nuo alkio bando pasiekti bananus, tačiau likusios čiumpa ją, nebenorėdamos dar kartą gauti šalto dušo.

Dabar iš narvo yra pašalinama viena bedžionė ir ją pakeičia nauja bedžionė. Kai tik ji pastebi bananus, bando juos pasiekti. Savo siaubui ji išvysta ją puolančių likusiųjų beždžionių piktus snukius. Po trečiojo bandymo ji supranta, kad gauti bananų jai nepavyks – kiekvieną kartą ji bus užpulta ir sumušta.

Dabar iš narvo šalinama dar viena iš pradžioje buvusių penkių bedžionių, vietos kurios įleidžiama naujokė. Kai tik ji bando pasiekti bananus, visos bedžionės sutartinai ją atakuoja, be to, toji, kurią pakeitė prieš tai, daro tai dar ir su entuziasmu.

Ir taip palaipsniui, keičiant bedžiones vieną po kitos, pasiekiama situacija, kai narve atsiduria penkios bedžionės, kurios apskritai  nė karto nebuvo apipiltos šaltu vandeniu, tačiau kurios niekam neleidžia net pabandyti pasiekti bananus.

2 bandymas

Tuščiame kambaryje – 5-ios beždžionės. Kambario centre stovi kopėčios, jų viršuje padėtas bananas. Kai pirmoji beždžionė pastebi bananą, ji ropščiasi kopėčiomis norėdama jį pasičiupti ir suėsti. Tačiau kai tik ji priartėja prie vaisiaus, nuo lubų į paleidžiama ledinio vandens srovė, kuri nubloškia beždžionę žemyn. Kitos beždžionės taip pat bando užlipti kopėčiomis. Kiekvieną kartą ledinio vandens srovė nubloškia tokią beždžionę žemyn. Tai kartojasi tol. kol daugiau nė viena nebemėgina pasiimti banano.

Vandenį atjungia, o vieną iš peršlapusių beždžionių pakeičia naujoke – sausa. Vos tik jai peržengus slenkstį, senosios stengiasi jai neleisti lipti kopėčiomis, kad jos taip pat kaip jų neapipiltų vandeniu. Naujoji beždžionė nesupranta,  kame reikalas. Ji tiesiog mato savo nelaimės draugų grupę, trukdančią jai pasiimto skanų vaisių. Tuomet ji pabando prasiveržti jėga ir pešasi su tomis beždžionėmis, kurios jos nepraleidžia. Tačiau ji viena ir keturios senbuvės ją sutramdo.

Pakeičiama kita peršlapusi beždžionė. Kai tik pasirodo naujoji sausa beždžionė, prieš tai įleistoji puola ją ir muša, manydama, kad būtent taip reikia pasitikti naujokes. Naujokėlė net nespėjusi pastebėti kopėčių bei banano išvedama iš rikuotės.

Paeiliui trečioji, ketvirtoji ir penktoji peršlapusios senbuvės keičiamos naujomis sausomis beždžionėmis. Kiekvieną kartą, kai tik pasirodo naujokė, ji yra sumušama. Sutikimas kaskart darosi vis žiauresnis. Beždžionės visos drauge šoka ant naujokės, tarsi bandydamos dar labiau “pagerinti” sutikimo ritualą.

Finale bananas taip ir lieka gulėti ant kopėčių, tačiau penkios sausos beždžionės apkvaitusios nuo nuolatinių muštynių netgi nemano artintis prie vaisiaus. Vienintelis jų rūpestis – stebėti duris, pro kurias įleidžiama kita nauja beždžionė, kad kuo greičiau ją užpulti.

Šis bandymas buvo atliktas siekiant ištirti grupinį elgesį įmonėse.

Blusų saviapribojimai

Stikliniame inde yra suleistos blusos. Indo aukštis kaip tik toks, kad blusos galėtų iššokti. Tada indas yra uždengiamas stiklu, kuris uždaro praėjimą. Iš pradžių blusos šokinėja ir atsitrenkia į stiklą. Vėliau, kad išvengtų skausmo, jos pradeda šokinėti taip, kad neatsitrenktų į dangtį. Po valandos nebėra nė vienos blusos, kuri šokdama atsitrentų į stiklą. Visos sumažino savo šuolio aukštį, kad sustotų žemiau lubų. Nuimamas stiklas. Blusos toliau šokinėja taip, tarsi indas yra uždengtas.

Žiurkių hierarchija

Biologinio elgesio tyrimų laboratorijos Nansi universiteta tyrėjas Didje Dezoras į vieną narvą suleido šešias žiurkes, tikėdamasis ištirti jų plaukiojimo sugebėjimus. Vienintelis išėjimas iš narvo ėjo per baseinėlį, kurį buvo būtina perplaukti norint pasiekti šėryklėlę su ėdesiu. Netrukus paaiškėjo, kad žiurkės neplaukia visoskartu ieškodamos ėdesio. Viskas vyko taip, tarsi jos būtų tarpusavyje pasiskirsčiusios vaidmenimis. Ten atsirado 2 eksploatuojami plaukikai, 2 ekploatatoriai, kurie patys neplaukiojo, 1 nepriklausomas plaukikas ir 1 atpirkimo ožys.

Dvi ekploatuojamosios žiurkės nerdavo į vandenį atsinešti ėdesio. Jas grįžusias į narvą du eksploatatoriai mušdavo tol, kol jos atiduodavo savo ėdesį. Tik tuomet, kai išnaudotojai pasisotindavo, išnaudojamieji turėdavo galimybę paėsti. Patys eksploatatoriai niekuomet neplaukiojo. Jų veikla apsiribodavo plaukikų terorizavimu, kad patiems sočiai paėsti.

Autonomas buvo pakankamai stiprus plaukikas, kad pats pasiektų ėdesį ir, neatidavus jo eksploatatoriams, patsgalėtų jį suėsti. Pagaliau, atpirkimo ožys negalėjo nei pats plaukioti, nei prigąsdinti eksploatatorių, todėl ėsdavo likusius nuo kitų trupinius.

Lygiai toks pat pasiskirstymas – 2 eksploatatoriai, 2 eksploatuojamieji, 1 autonomas, 1 atpirkimo ožys – susidarė visuose 20-tyje narvų su skirtingomis žiurkėmis, kuriuose eksperimentas buvo pakartotas.

Norėdamas geriau suprasti šitą hierarchizacijos mechanizmą, Didje Dezoras į vieną narvą suleido šešis eksploatatorius. Jie pjovėsi visą naktį. Ryte buvo pasiskirstyta lygiai tais pačiais vaidmenimis: 2 eksploatatoriai, 2 eksploatuojamieji, 1 autonomas, 1 atpirkimo ožys. Lygiai tokį patį rezultatą tyrėjas gaudavo ir tuomet, kai į vieną narvą suleisdavo šešis eksploatuojamuosius, šešis autonomus ir šešis atpirkimo ožius.

Kokie bebūtų individai, jie visuomet galų gale pasiskirstydavo vaidmenimis. Tyrimas buvo perkeltas į didelį narvą, kur suleido 200 žiurkių. Jos mušėsi visą naktį. Ryte tris žiurkes nudraskyta oda rado “nukryžiuotas” ant narvo grotelių. Moralė: kuo didesnis gyventojų skaičius, tuo daugiau žiaurumo atpirkimo ožių atžvilgiu.

Tuo pat metu, eksploatatoriai didžiajame narve sukūrė pavaduotojų hierarchiją, kad savo valdžią primestų su jų pagalba, o patiems netgi nebereikėtų vargintis, tiesiogiai terorizuojant eksploatuojamuosius.

Nansi universiteto tyrėjai tęsė eksperimentą nagrinėdami bandomųjų žiurkių smegenis. Jie padarė išvadą, kad didžiausią stresą patyrė ne atpirkimo ožiai ir ne eksploatuojamieji, o kaip  tik – patys eksploatatoriai. Savaime suprantama, jie nuolatos jautė grėsmę prarasti savo privilegijuotųjų statusą ir vieną kartą būti priversti patiems pradėti dirbti.

 Išugdytas šuns bejėgiškumas

Akademiko Pavlovo pasekėjai atliko bandymą su šunimis. Bandymas buvo vykdomas tokiu būdu:

Į tris narus pasodino tris vienodus šunis. Pirmąjį kankino elektros šoku ir šis su tuo nieko negalėjo padaryti. Antrąjį šunį taip pat purtė elektra, tačiau jo narve buvo mygtukas, kurį paspaudus galima buvo nutraukti kankinimą. Trečiam šuniui (kontroliniam egzemplioriui) nedarė nieko.

Kaip ir reikėjo tikėtis, kai tik į narvus buvo paleista elektros srovė, pirmasis ir antrasis šuo pradėjo lakstyti savo narvuose. Antrasis šuo pakankamai greitai surado mygtuką ir atjungė elektros srovę. Pirmasis šuo ilgai bandė ištrūkti iš narvo, tačiau galų gale pasidavė, atsigulį ant grindų ir pradėjo gailiai unkšti. Trečiasis šuo (kurio eletra apskritai nekratė) tuo metu žiovavo ir kasėsi.

Po to visus tris šunis perkėlė į kitus narvus. Naujųjų narvų sienelių aukštis buvo viso labo pusė metro ir šunys galėjo be vargo iš jų iššokti. Suleidę į narvus vargšus bandomuosisu gyvulius, žiaurūs mokslininkai vėl įjungė elektros srovę.

Trečia šuo, kurio apskriti nekankino, iškart iššoko iš narvo. Antrasis šuo, kuris atjunginėjo elektros srovę letena, pasisukiojo po narvą ieškodamas mygtuko ir jo neradęs taipogi iššoko. Pirmasis šuo… atsigulė ant narvo grindų ir pradėjo gailiai unkšti.

Pirmojo šuns būseną zoopsichologai pavadino “išauklėtasis bejėgiškumas”. Šuo suprato, kad pasaulis žiaurus ir jai nepavyks jo pakeisti. Todėl šuo net nebandė iššokti iš narvo – ji žinojo, kad tai nepadės – sustabdyti deginančią elektros srovę yra neįmanoma…

 

Tavo neįkainojamas pasisakymas: