Trumpas metras. Prancūziškas šortas.

Įdomu, kodėl lietuviams taip sunkiai klijuojasi trumpametražiai filmai? Juk tai yra pačios elementariausios studentiškos zarisovkės, skirtos lavinti profesionalizmo įgūdžius.

Panašiai kaip rašyti sonetus prieš imantis kokios poemos ar eiliuotos dramos…

Paprasta, šiek tiek naivoka, tačiau užfilmuota ir išvaidinta nuo pradžių iki galo. Ir nieko bendro su leeeetuviška kinotriedaliena.

Matyt leeeeeetuvišką kiną būtent todėl taip sunku mėgti dėl ypatingo sušikto egocentrizmo komplekso, kurį galima aprašyti kiemo krepšinio pavyzdžiu:

Kai susirinkdavom kieme pamėtyti į krepšį jausdavosi toks momentas – nepataikyti iš po krepšio visų akivaizdoje yra laža. Todėl paaugliai atrado saliamonišką sprendimą – mėto iš tritaškio.

Juk pramazinti iš toli jokia gėda, o visiškai natūralu…

Štai taip ir mūsų kino kūrybybyninkai – varo triedalų kibirus už projektines babkes ir apsimeta, kad viskas tvarkoj, tiesiog publika niekaip iki jų meno nedaauga.

O juk užtektų 5-ių minučių, kad pasimatytų visi jų sugebėjimai.

Prierašas: tai ką pasakiau negalioja kai kurioms labai retoms išimtims.

 

Tavo neįkainojamas pasisakymas: