Poetui

Miršta Poetas – vėliavos plazda
Varpinės gausmas draskosi aikštėj.

Žali žmogeliukai sankryžoj stovi
Eismą sustabdę rankom mosuoja.

Raudanti eisena lydi velionį -
Rauda filologai ir kalbajobienės.

Katedroj karstas – klauptuose klūpo
Ekskomuniaginės bliadės ir sukos.

Kryžium žegnojas – neraudonuoja
O kardinolas visiems diriguoja.

Guli Poetas – nieko negirdi
Nieko negali paimti į širdį

Niekam negali spjauti po kojų -
Kaip tik kas nori – taip atrajoja.

Jo praeitis nebe jo, o visų
Noriu gerbiu, o noriu – pisu

Noriu – iš kaulų statau monumentą
Noriu – keliu savo šūdinus reitingus.

Miršta Poetas ir hienų gauja
Švenčia kartu su Poeto Tauta.