January 26, 2020

Poema apie Katiną

Eina ryžas katinas –
klišas, apsišlapinęs,
viena akis pamušta,
viena ausis nuplėšta…
Istorija jo, beje,
pamokoma ir liūdna:

Bėgo nuo šunų –
užsirovė ant vaikų,
o šie kačiukus mylėjo,
prisižiūrėję Tomo & Džerio, –
įkišo šiknon petardą,
padegė ją ir paleido.
Pamatė krikščioniškos sielos bobutė
katinuką su rūkstančiu užpakaliu,
nusprendė padėt nekaltam
Dievo sutvėrimui kvailam –
nuspyrė nuo tilto į upę,
kad vargšelis nenudegtų ūsų…
…ir nuplaukė padaras taip,
kaip tėvai jį išmokė,
kaip gamta davė –
kirviu į dumblėtą dugną,
tiesiai ant pietų stalo
rykliams ir karosams.
…pala, iš kur Neryje rykliai?..
et, nesvarbu, čia tik taip,
dėl poetinio skambesio, dėl…
Žodžiu, atrodė baigtis
jau pakankamai aiški –
pamaitins savo kūnu krauju
upės dugno florą ir fauną.
Bet ne viskas blogai,
kas blogai prasideda,
visuomet gali patapti
dar blogiau ir visai
beviltiškai:
pakirto už ausies rainą submariną
klastingas pavilnės žvejo spiningas.
„Trauk! Trauk!“ – sustoję aplinkui
žvejo draugeliai šaukia.
„Traukiu! Traukiu!“ –
žvejui nutįsta seilė –
tiek daug svajota,
taip ilgai laukta,
taip ilgai stovėta,
taip ilgai šalta…
Ir štai pagaliau užkibo –
lydeka neraliuota,
pilnos kelnės laimės,
muzikos ir šokių…

Ištraukė.

[bl k nx jbtm k m tj]

…ilgai ratu sustoję žvejai
katino skūrą spardė,
ilgai jų trimačius keiksmus
po pakrantę nešiojo aidas…

Trečios dienos rytą
pramerkė katinas akį,
pagalvojo: „keista,
dar galiu matyti –
matau dangų, žolę,
matau medžius, krūmus,
matau kraujo balą,
matau… šuns snukį…“
Mintis „reiktų bėgti“
kilo kačiukui –
mintis tai gera,
bet jėgų pritrūko –
negalėjo pakelti
nė vienos letenėlės.
O šuo tuo metu
žiūrėjo… žiūrėjo…
Pagaliau iš to džiaugsmo
pradėjo staugti ir loti,
suktis ratu, gaudyti savo
kudlotą uodegą.
O katinas tik liūdnai
ir bejėgiškai tą kvailą
šuns šokį stebėjo,
žinojo, ko galima ir reikia
tikėtis iš jo atlikėjo…
…ir neapsiriko –
ko laukė, tą gavo:
entuziastingai kramtė ir tampė
katinėlį šunelis.
Ko gero, būtų suėdęs
gyvą be duonos, be druskos,
tačiau, neseniai pietavęs,
nusprendė luktelt.
Nusitempė į pakrūmę
ir užkasė kaip įpratęs –
daugiau nebekniauks
naktimis, gyvatė.

Amen.
Pamanė visi ir pastarasis.
Gyviems palaidotiems
amžiną atilsį duok…
Kaip ten tave?..
Šprotų konservų kūrėjau.
Nebėra ko man laukti
ir ko tikėtis,
matyt, tik tiek vertas buvau,
kad taip nelinksmai
mano šventės baigės…

Nesipriešino katinas savo likimui –
kur dingsi nuo to,
kas kiekvienam skirta.
Ramiai akeles užmerkė,
gražiai ant krūtinės rankeles susidėjo
ir pradėjo laukti
raino mirties angelėlio –
giltinės su dalgiu ir pelėkautais.
…laukia laukia, o šioji vis neina.
Kažkas netvarkoj –
ne taip buvo žadėta,
nejaugi apgavo, iš aukštų bokštų
varpais skalambydami?..
Gal nėra jokio nei amžino,
nei pomirtinio gyvenimo,
jokio katinų rojaus
su cukrinėm pelėm
ir jokio katinų pragaro
su ugniniais šunim…
O tėra tik buvimas savim –
vienui vienas tyloj,
su savo mintim,
prisiminimais, ramia vėsuma,
apglėbusia kūną…

Po velnių, kas gi čia?!
Sliekas, bjaurybė, įlindo į nosį –
pagalvojo:
„lavonas, prisiėsiu lig soties“,
pagalvojo durnelis:
„sekasi kartais, toks didelis, minkštas,
dar šiltas ir kvepia…“
Naivuolis!
Ne viskas lavonas,
kas nejuda ir smirdi –
pabudo tigras, kiekvieno katino
kailyje lindintis –
išsitraukė slieką ir išnėrė
į išvirkščią pusę,
žinos, kirmėlė žieduotoji,
kaip kačiukus pro nosį
rurinti!
Išlindo iš po žemių
susibiesinęs Katinšteinas:

M I A Ū Ū Ū Ū

pizda jums visiems,
kas priešinsis ir nesipriešins!
Pagausiu jus visus ir kiekvieną,
duosiu į snukį ir į veizolus,
išdulkinsiu per visus galus ir
kūno ertmes,
sužinosite, bl,
ką reiškia katino pyktis ir rūstis!
Suprasite vieną kartą aiškiai, iki galo,
kad negalima mūsų prieš plauką glostyti,
už ūsų tampyti ir uodegas svilinti…
Staiga atsitokėjo, nabagas, prisiminė,
kas ir kaip prasidėjo, kaip viskas vyko
ir kaip pasibaigė…
Suslėpė iltis, nagus ir nusliūkino
tyliai tykiai ieškoti
laimės ir meilės
į sąvartyną.

Čia mes ir susitikom –
ieškantys to paties
ir taip pat beviltiškai.

———-
Parašyta vieną žiemoos vakarą važiuojant troleibusu, publikuota “Šiaurės Atėnuose”

 

One thought on “Poema apie Katiną

Tavo neįkainojamas pasisakymas: