Sociologas, istorikas, kapitaklizmo bei globalių procesų analitikas Andrejus Fursovas (Андрей Фурсов) trumpai replikuoja apie “civilizuotame” pasaulyje visuotinai įvedinėjamą švietimo modelį aka “Bolonės sistemą”. Kokia šito šūdo esmė, prasmė ir pritaikymas:
Kaip sulietuvinti nelietuviškus šriftus
Kad mano blogas teiktų bent kažkokią naudą retiems jo skaitytojams, šiąnakt trumpai aprašysiu būtiną kiekvienai blondinei-dizainerei prijomą:
Kaip šriftui, kuris vietoj lietuviškų rašmenų spausdina visokias bliadstvas, įpirdolinti lietuvybę.
Ši problema man kilo kai aš pabandžiau ant smūgio perdaryti savo kadais paleistą ir vegetuojantį tinklapį PiratuPartija.eu. Nesigilinant į istoriją – tai kas buvo mečiau lauk, ir suinstaliavęs švarų Vordpresą užsiėmiau šlykščiausia kiekvieno tinklalapiavimo dalimi – dizaininimu.
Norėdamas išvengti neišvengiamo hemorojaus su išvaizdos parinkinėjimu, derinimu ir kitu atitinkamu beprasmiu laiko leidimu, pasiėmiau išvaizdą, kurią sau nusidrožė Vokietijos piratų partija: https://github.com/nottinhill/PiratenkleiderKvMuc_Mod. Viskas būtų puiku, bet čia išlindo bjauri smulkmena – antraštinis šriftas, kurį naudoja vokiečiai nėra standartinis. Jie sau pasidarė savo vokiškus umliautus ir daugiau nebesuko galvos, o man visas nosines ir ilgąsias rodo paprasčiausiu buku Arieliu…
Ir štai čia aš pagaliau gavau progą įgyvendinti savo seną slaptą svajonę – sulietuvinti kokį nors buržujų šriftą. Iš principo viskas elementaru: šriftas, tai failas, kuriame surašyta, kokiu vektoriniu paveiksliuku rodyti kokio kodo simbolį rodyti, vadinasi, tereikia pridėti trūkstamus simbolių aprašus. Tiesa, šriftai yra skirtingų formatų, bet čia kalba is tik apie vindausinius .ttf (pabaigoje vienu sakiniu kaip konvertuoti .ttf į .eot).
Taigi, nori kaip baltas žmogus naudotis lietuviškomis raidėmis – imi šrifto failą ir įmontuoji jame trūkstamas raides arba pakeiti esamas, kurias spausdina vietoj tavo pageidaujamų.
Tam reikalui iš torentų parsisiunčiam labai patogią (kitų ir nebandžiau) šriftų redagavimo programą Font Creator 6.0 – http://rutracker.org/forum/viewtopic.php?t=2817414

Susiinstaliuojam, pasigydom nuo kopirastizmo ir naudojamės: Skaityti toliau
Eksperimentai – tai, ką sužinosi apie žmogų, kankindamas gyvūną
Netyčia pakliuvo po ranka ir patiko. Ištraukos iš Edmondo Velso “Santykinių ir absoliučių žinių enciklopedijos” (tai prancūzų rašytojo Bernardo Vėberio susigalvoto literaūrinio personažo “parašyta ” knyga – įvairiausio pobūdžio faktų rinkinys) .
Gyvūnų elgesio tyrimai, kurie demostruoja gyvūnų grupės ir žmonių sociumo bendrumus. Nors žmogus susipažinęs su KOBos (Visuomenės saugumo koncepcijos) medžiaga, galėtų pastebėti, kad šie tyrimai atspindi ne šiaip žmonių sociumo savybes, o sociumo, kuriame dominuoja gyvuliškas psichikos sandaros tipas. “Psichikos sandaros tipas” – tai ne tas pats, kas “psichika” – žmogus ir gyvūnai yra skirtingos biologinės rūšys, todėl ir jų psichikos yra du skirtingi dalykai.
“Psichikos sandaros tipas” apibrėžia kokiu būdu, kokiais algoritmais vadovaujantis individo psichikoje vyksta procesai, kurie gatuniniame rezultate pavirsta realiomis mintimis,veiksmais ir sprendimais.
Plačiau apie skirtingus psichikos sandaros tipus galite pasiskaityti čia, o aš tik trumpai papasakosiu kas ta “gyvuliška psichikos sandara”, kad žemiau esanti informacija būtų suprantama plačiau negu tipiška reakcija: “Oi, tai juk lygiai taip pat tarp žmoniųvyksta!”
Gyvuliškas psichikos sandaros tipas pasireiškia tuo, kad individas savo sprendimų priėmime (tai yra pagrindinė psichikos funkcija – suformuoti veiksmų programą) pagrindinis veiksnys, argumentas, kreipiančioji jėga yra natūralūs (įgimti) instinktai, o ne visuomenės normos, sava sąmonė arba ryšys su Apvaizda. Tuomet žmogaus psichika veikia ieškodama būdų kaip kuo geriau aptarnauti instinktų keliamus poreikius – būtent tokių individų gyvenimo maksima trumpai apibūdinama trimis Pė: “Paėst, Pašikt, Papist”. Na ir ketvirta, ne tokia svarbia – “Pamiegot”.
Žinoma, žmogaus psichika nėra tokia vienpusiška, jos veikloje visuomet tam tikrą įtaką turi ir kitos, jau minėtos dominantės – visuomenės normos, savo sąmonė-valia ir Dievo-Apvaizdos ranka – tačiau skirtingu laiku paprastai dominuoja arba yra labai aiškiai išreikštas kuris nors vienas. Psichikos veikimas labai priklauso ir nuo aplinkybių, kurios kuo labiau nepajudinamos, tuo labiau verčia žmogų pakeisti savo įprastus psichikos “marškinius” – tiesiog gyvuliškas išlikimo instinktas priverčia persiorientuoti ir prisitaikyti kad išliktum.
Visuose žemiau aprašytuose eksperimentuose būtent ir buvo suformuotos tam tikros ekstremalios aplinkybės, pastačiusios gyvuliškos psichikos sandaros tipo individus (suprantama, jie juk gyvūnai, besivadovaujantys iš esmės instinktais) į situaciją, kurioje ant jų natūralių instinktų pagrindo įdiegiami tam tikri elgesio stereotipai – “visuomenės normos”.
Būtent tai, kad daugumos žmonių psichikoje dominuoja gyvuliškas sandaros tipas, mes galime išvysti ir labai panašias “žmonių visuomenės normas”, nesiskiriančias nuo beždžionių, žiurkių, blusų ir elektros kratomų šunų “civilizacijos”:

Skaityti toliau
Infokaras – tai dviejų šūdų susiliejimas į vieną KONTRAGAVNOVENŠČINĄ
Niekaip nepritraukė rankos parašyti ant karštųjų, tačiau dabar galima bus į vieną įrašą sudėti daug daug daug vaizdinės medžiagos.
Pradėsiu nuo vieno paskutiniųjų rusiško interneto topų – balandžio 4-iąją pasaulis sužinojo apie tikriausią stebuklą: visos Rusios metropolitui Kirilkai susitikinėjant su justicijos ministru fotoreporteriui pavyo užfiksuoti neįtikėtiną dematerializacijos faktą:
Kaip pastebėjo milijonai susijaudinusių interneto pravoslavų – nors ant šventojo rankos laikrodžio, kainuojančio nuo 28.000 iki 36.000 dolerių, nebeliko, tačiau laikrodžio atspindys toliau tiksi ir padeda nepamiršti sielų ganytojui apie artėjantį Paskutiniojo Teismo Dienos momentą…
Visas šis reikalas turi dvi puses RIMTĄJĄ, kuri bus aprašyta žemiau, ir LINKSMĄJĄ, kuri prasideda čia:
Dvi sekundės iki stebuklo
Jau po dviejų dienų pravoslaviškoji inkvizicija konstatavo ir informavo visuomenę, kad stebuklo autorius yra pačios patriarchijos dyzikė iki šiol visomis įmanomomis priemonėmis valiusi nuodėmes nuo Metropolito Kirilkos kūno ir dvasios. Dar po dviejų dienų praleistų požemiuose, dyzikė prisipažino, kad laikrodžio atspindžio ji neretušavo tyčia, taip keršydama Kirilkai už jo pasiryžimą negailestingai susidoroti su “Maištaujančios pizdos” agitbrigada…
Ledinė kūdra 2. Videoreportažas iš įvykio vietos
Kaip minėjau įraše apie Žalingą informacijos poveikį silpnoms smegenims, savaitgalį buvau pasiryžęs vėl maudytis lediniame vandenyje. Ir išsimaudžiau. Du kartus – šeštadienį ir pirmadienį. Galima sakyti, kad iš viso aš jau tris kartus pasijutau kaip žmogus įlūžęs į eketę… Ir kiekvieną kartą prabuvęs ten vis ilgiau.
Tam, kad nepasimirštų, trečiąjį pasiplaukiojimą, kuris tęsėsi jau apie porą minučių netgi įsiamžinau debilofono kamera:
Sakote, ideologiškai teisingas smurtas – tai ne smurtas, o maištas? Gal eikit…
Kiekvieną kartą, kai po beinternetinio savaitgalio grįžtu iš kaimo, Mordaknygė mane pradžiugina susikaupusiu infodumblu. Štai ir šį vakarą – du nuostabūs vienas paskui kitą einantys paveiksliukai.
Pirmajame Lietuvėlės antifašiukai siaubėjasi ir seilėjasi Lietuvėlės fašiukų propagandiniais vizualais, demonstruojančiais bbž ką – gal kovos prieš gatvės chuliganus pozas?

O štai koks žodingas iš karto po to sekęs vizualas – tai jau ištikimųjų antifašiukų kovos (ar antikovos?) sėbrų – anarcholibertarijiečių kūrybybos vaisus:
Poetas-kotletas
Mano draugas Gedas, drauge su kuriuo kadaise įstojau į architektūrą VėGėTėušKėje, mane draugiškai vadindavo poetu-kotletu. Ir tik dabar, po daugiau nei 10-ies metų, aš sugebėjau pasinaudoti tuo apibūdinimu pagal paskirtį…
Poetas-kotletas ant sofos sėdėjo,
Poetas-kotletas tyliai stenėjo,
Poetui-kotletui sielą niežtėjo -
Jis baisiai siaubingai eiliuoti norėjo…
Tačiau, o nelaimė! nėra apie ką -
Gyvenimas geras ir myli žmona,
Vaikučiai mažučiai – dailūs sveiki,
Belieka tik apie Tėvynę rašyt.
Belieka jos kančią paimti į širdį
Ir žodžiais eiliuotais Tautai grąžinti -
Juk ten kur kančia – tenai įkvėpimas,
Bet kaip ją pajusti, iš kur jinai imas?
Poetas nemojo, poetas nuliūdo
Ir skausmas nelauktas jo širdį užplūdo!
Skausmas, kad jis tik tai tiek ir tegali -
kapstytis po svetimą šūdo krūvelę,
kad žodžiai jam gimsta iš žodžių kitų -
anksčiau parašytų, anksčiau ištartų,
kad nieko, o nieko, visiškai nieko
vertingo kitiems po savęs nepalieka…
Ir štai jau kankinanti sielą liepsna
Žioruoja, liepsnoja giliai viduje!
Ir čiupęs nesuteptą popieriaus lapą
Poetas džiaugsmingai ant šiojo užrašo:
Poetas-kotletas ant sofos sėdėjo…
Žiauri informacijos jėga arba Nežiūrėk, broleli, šito filmelio – ruoniuku pavirsi…
Savaitgalį visa šeima buvome kaime pas tėvus.
Specialiai tėvams parodyti ir apsišviesti atsivežiau rusišką TV filmą-reportažą “Šaltis” (“Холод”). Konkrečiai norėjau jį parodyti mamai, kadangi ji vis bando kažkiek pasigrūdinti. Pats to filmo prieš tai nežiūrėjau – ką ten gaišti laiką visokiems televiziniams niekniekiams. Šeštadienį vakare minkštai įsitaisę, prieš miegą pasileidome jį vietoj “Labanakt vaikučiai”.
Mama atsijungė iš karto, tėvas – po keliolikos minučių, o aš pasižiūrėjau iki galo:
http://russia.tv/video.html?vid=101000
Štai ir pasimatė, kaip informacinis ginklas veikia praktikoje – jiems nieko nenutiko, o aš, kitą dieną baigęs kapoti malkas, vietoj to, kad kaip dera padoriam miesčioniui, besiruošiančiam grįžti namo iš kaimo, palįsčiau po dušu, pasiėmiau rankšluostį ir išėjau…
Liberalas – tai ne tik laisvės priešas, bet ir 70-120 kg mobilaus šūdo
Versti poeziją sunku, bet kartais kyla begalinis noras pabandyti perteikti kito žmogaus ištartus aukso vertės žodžius.
Pavyzdžiui, kaip šį kartą – imti ir eilėraščiu užvažiuoti per ypatų, vadinančių save “liberalais”, mordasikus.
Iš kur toks noras? Iš ten, kad dar nemačiau “liberalo”, kurio žodžiai ir deklaracijos nesiskirtų nuo jo realių darbų.
Juokingiausia, kai tie “liberalai” rėkdami apie “žmogaus laisves ir teises” reikalauja, įvaryti žmogų į tokią padėtį, kurioje jam nebeliks jokio, net menamo pasirinkimo. Pavyzdžiui, kliedėdami apie “laisvą rinką”, Lietuvos liberalai yra patys ištikimiausi įvairiausių monopolijų gynėjai ir lobistai… Kalbėdami apie žmogaus teisę į sveikatą – jie kuo įnirtingiausiai gina alko ir tabako mafijos pelnus ir interesus… Demagogizuodami apie pasirinkimo būtinybę – jie prastuminėja narkotikų legalizavimą, tarytum narkomanas, tai būtent tas pilietis, kuris gali laisviausiai rinktis kaip jam gyventi… Dulkindami smegenis apie “vaikų teises” – jie šūdo mūru stoja už į tą vaikystę bandančius įsibrauti vaivorykštinius kaprofilinius iškrypėlius…
Ne veltui viena iš kobistų knygų taip ir vadinasi: “Liberalizmas – laisvės priešas“.

Liberalioji evoliucijos versija
O štai, mano bandymas į lietuvių kalbą išversti kanoninę diagnozę visų veislių ir iškrypimo lygio liberalams, kurią prieš 150 metų jiems nustatė rusų poetas Fiodoras Tiutčevas. Skaityti toliau
“Traviata” – pūvančios sielos dvokas nutįsęs per pusantro amžiaus
Susikaupė keletas neišsakytų naujienų, pradedant Lietuvos Piratų Partijos atgimimu, baigiant mano mažuoju blaivystės jubiliejumi ir žadėtais nesusilaikymais po kiekvienos sceninio meno dozės.
O dozės buvo dvi: lygiai prieš savaitę – “Kablyje” NeTeatro rodytas Fliuksusinio šarlatanizmo seansas ir vakar vakare Operhauze pirmą kartą mano gyvenime pasižiūrėta ar pasiklausyta “Traviata“, kuri pasirodo ten yra vaidinama jau 739-ą kartą.
Fliuksusinių reikalų dabar nekabinsiu, o pasinersiu į slėpiningą klasikos pasaulį – juk iki šiol aš maniau, kad tas pasaulis mano širdžiai artimesnis negu modernaus meno apsišikimų interpretacijos. Tačiau besėdint minkštame Operhauzo krėsle mane visą laiką kamavo viena mintis:
“Jeigu tai kas vyksta scenoje perkelti į kvadratinę dėžutę, transliuojančią idiotams gyvenimo tiesas, ir visą informaciją pateikti ne “operos meno”, o TV priemonėmis, tai gautųsi paprasčiausia seilėta ir pakankamai meksikietiška muilo opera.” Visas reikalas tik apie tai, kaip mane myli ir aš myliu, kokia aš nelaiminga, kad mylėt negaliu, lia-lia lia-lia, siu-siu siu-siu, myžt-myžt myžt-myžt…



