Trys naujienos: senas-naujas dviratis, 20min.lt gimimas ir PERVERSMAS Lietuviškame internete!

Labas, mano mielas Dienorašti!

Trys naujienos, kurias noriu užfiksuoti Tavyje ir kurios skiriasi savo reikšmės aprėptimi: svarbi tik man, svarbi man ir porai tūkstančių internautų bei svarbi šimtams tūkstančių internautų ir visai Lietuvai.

1 naujiena – reikšminga tik man:

Pagaliau praėjus kokiems 18-20 metų aš vėl turiu dviratį. Buvo laikas, kai dviračiu po Vilnių važinėjau kasdien – iš Centro į Saulėtekį ir atgal. Kaskart reikėdavo jį nusinešti-užsitempti į ketvirtą aukštą, bet tai nebuvo kažkoks buitinis nepatogumas. Tačiau su laiku, dviratis (“Sport – Turist”) kažkaip išnyko iš buities. Vėliau išvis išpindėjau ir kaip dera statistiniam miesčioniui, į darbą važinėjau su mašina. Ir štai, pagaliau, nusprendžiau sumažinti fizinio pasyvumo laiką ir kasdieniam savo mėsos transportavimui miesto ribose nusipirkau dviratį.

Ieškojau tokio, kuris būtų pigus, patrintas, ir kurį drąsiai galėčiau palikti bet kokioje tamsioje tarpuvartėje, būdamas ramus, kad jokiam vagišiui nekils pagunda terliotis su senu dviračiu. Nors būtina sąlyga – techniškai tvarkingas. Bet gavosi šiek tiek kitaip: žmogus už 85 eurus atsikratė nedaug naudota ir toli gražu nesudrožta čekų gamintojo “Author” transporto priemone “Stratos”: kaip skelbime parašyta “profesionalus miesto, kalnų, sporto dviratis”. Per vieną dieną pravažiavęs per Vilniaus miestelį daugiau negu 14 kilų, drąsiai sakau – Superinis daiktas! Nepamenu, kada su tokiu malonumu sėdėjau ant dviračio. Turbūt tik tolimoje tarybinėje vaikystėje, kai išmokau savarankiškai važinėti su “Ereliuku”.

Ačiū pardavėjui, ačiū skelbimų lentai “Skelbiu.lt” ir ačiū laiko momentui, taip sėkmingai mane nukreipusiam.

2 naujiena – reikšminga man ir porai tūkstančių lietuviškai skaitančių internautų:

Paleidau “LDienos.lt” kloną “20min.lt”. Kodėl ir kam, aprašiau abiejuose klonuose: “Atsakymas į cenzūrą: 20min.lt – naujas LDiena.lt vardas“.

Kažkada, kai svarsčiau kokį domeną išrinkti alternatyvių naujienų portalui, buvo noras perfrazuoti tuo metu savo populiarumo piką pasiekusį skandinavišką Masinio Durninimo Organą “15min.lt”. Bet tąkart taikiniu pasirinkau kitą MDO – “Lrytas.lt”. Dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, “lrytas.lt” turi ilgiausią istoriją tarp Lietuvoje veikiančių žiniasklaidos priemonių – kilęs iš “Komjaunimo tiesos” (antro pagal skaitomumą tarybinėje Lietuvoje) laikraščio “Lietuvos rytas” perėmė ir stipriausią skaitytojų egregorių. “Lrytas.lt” buvo ir pirmas tinklapis Lietuvoje, publikavęs naujienas. Pradžioje nemokamai, paskui, pats sau pachierino įsivedęs mokamą registraciją, vėliau, atėjus skandinavų “Delfiui.lt” vėl priverstas atsiverti. Taip kad jeigu jau kažką mimikrinti – tam reikia imti patį tvirčiausią pagrindą. Kitas momentas – “LDiena.lt” labai gražiai atitinka pagrindinį tikslą ir prasmę – publikuoti tai, kas tądien Lietuvai yra svarbaus ir reikšmingo.

Dabar, kai VSDėšinės mandavoškės per LRTK bando įvesti cenzūrą, savaime susiklostė ideali situacija išbandyti, kaip veiktų nedidelio lankomumo portalo dubliavimas. Maža to, bus puiki proga pasitiuninti savo developerio sugebėjimus, nustatant automatinį programinio kodo deploimentą į du ar daugiau serverius. Plius dar viena labai svarbi praktinė aplinkybė, tvarkant kodą mažinti įhardkodintų parametrų kiekį – t.y., ugdyti savo programavimo kultūrą ir taip toliau… Taip kad, laukia labai įdomi ir naudinga patirtis, kurios kaip žinia, ant kupros nešioti nereikės.

Ačiū LRTK, LVI ir visiems kitiems sisteminiams elfistams – jūs tiesiog verčiate mane tobulėti!

3 naujiena – reikšminga šimtams tūkstančių interneto vartotojų ir visai Lietuvai:

Oficialiai nuo 2019 rugsėjo 14 dienos skandinavų judooligarchtui priklausantis MDO “Delfi.lt” nebėra lankomiausias “lietuviška” interneto svetainė.

“Amazon.com” koncernui priklausanti interneto tinklapių reitingavimo ir lankytojų srautų analizės sistema “Alexa.com” pagal paskutinių 90-ies dienų duomenis užfiksavo, kad lankomiausia “.lt” srities svetainė yra “Kasvyksta.lt”.

“Kasvyksta.lt” jau nuo liepos 19-os dienos aplenkė “Delfi.lt” pagal populiarumą tarp Lietuvos lankytojų, o dabar aplenkė ir tarp viso pasaulio interneto lankytojų. Palyginimui, pridedu ekranvaizdį iš mano paties susiprogramuoto “Alexa.com” statistikos stebėjimo įrankio, kuriame aš monitorinu Lietuvoje veikiančių žiniasklaidos priemonių populiarumą:

Raudonai apibrėžtas reitingas pagal 90 dienų duomenis. Jį galite nemokamai pasitikrinti pačioje “Alexa.com” svetainėje adresu http://alexa.com/siteinfo/{dominantis_domenas}. Mažesnis skaičiukas šalia rodo reitingo pokytį per tą laikotarpį: “-” reiškia per kiek vietų pakilo, “+” per kiek vietų nukrito.

Šioje lentelėje aš taip pat turiu įrašęs tinklapių reitingus per paskutines 30 dienų (Rank month), per paskutines 7-ias dienas (Rank week)  ir paskutinės dienos. Kaip matote, visose pozicijose “Kasvyksta.lt” lankomumas lenkia “Delfi.lt” – ir paskutinės dienos, ir savaitės, ir mėnesio.  Maža to – ši tendencija (“Delfi.lt” lankomumo smukimas) tęsiasi daugiau negu dveji metai ir nėra jokių priežasčių jai sustoti.

Kam įdomu, tolimesniuose stulpeliuose – tinklapių pozicijos tarp skirtingų šalių lankytojų ir tos šalies lankytojų dalis procentais (pažymėta geltonai). Tušti laukeliai reiškia, kad duomenys yra tokie nereikšmingi, jog “Alexa.com” sistema jų nefiksuoja.

Kokios “Delfi.lt” kritimo priežastys? Prašau, mano asmeninė nuomonė: “Skandinavų judo-oligarchato perimta Lietuvos žiniasklaida degraduoja ne tik turiniu, bet ir forma – 11 sakinių ir 4 klaidos“.

O už trečiąją naujieną ačiū “Alexa.com” ir ačiū visiems Lietuvos žmonėms, atsisakantiems nuodyti savo sąmonę delfistiniu infošlaku.

Kol kas tiek naujienų, ilsėkis mano mielas Dienorašti!

 

Komentuoti

LDiena.lt pagaliau užblokuota! Vaje, kas dabar bus?…

Na kągi, taip vadinamos “Lietuvos radijo ir televizijos komisijos” sprendimas įpareigoti interneto tiekėjus blokuoti prieigą prie LDiena.lt domeno per DNS serverius, kurį ji priėmė rugpjūčio 28 dieną ir kurį rugpjūčio 30 dieną sankcionavo Vilniaus apygardos administracinis teismas, pagaliau praėjus daugiau nei pusę mėnesio pasiekė paskutinius mūsų mažos respublikytės interneto pardavėjus.

Nesigilinsiu į teisinio nihilizmo peripetijas, kurias pademonstravo už valdišką algą parazituojantys LRTK “darbuotojai” – neteisėta jų veikla sulauks atskiro įvertinimo.

Dabar gi, mes pereisime į kitą žaidimo etapą – atblokavimą. Pirmadienį (rugsėjo 9-ą), LRTK gavo mano pranešimą-reikalavimą panaikinti jų pačių priimtą sprendimą blokuoti LDiena.lt domeną, kadangi pašalinta formali priežastis, dėl kurios buvo tas sprendimas priimtas.

Štai ir sužinosime praktiškai, kiek laiko trunka terlionės su šia klounų ir utėliukų kontora. Sputniknews.lt atveju, blokavimas fiziškai tęsėsi apie dvi savaites. Dabar į mano pareiškimą per 5-ias darbo dienas LRTK nepateikė jokio prašymo papildyti ar patikslinti informaciją, vadinasi, privalės patikrinti jame pateiktą faktinę informaciją ir priimti vienintelį įmanomą sprendimą – atblokuoti.

O kol kas norint skaityti LDieną.lt iš Lietuvos – teks pasinaudoti linkomanų paruoštomis instrukcijomis Atblokuoti.lt.

Vaikų darželis – bet tegu nabagiukai pabūna REIKŠMINGI.

Beje, buvau aš toje kontoroje. Apgailėtini smurgiai.

 

Komentuoti

Hei Ho! Nepraėjo ir pusantrų metų ir aš vėl čia!

Sveikas, mano mielas Dienorašti!

Truputį sumelavau – nuo paskutinio įrašo į Tave praėjo daugiau negu pusantrų metų… Ne todėl, kad Tu man tapai nereikalingu, o tik dėl to, kad viską, ką turėjau išsisakyti aš išliedavau LDienos.lt tyruose.

O prikelti Tave tolimesniam gyvenimui privertė noras ir vėl turėti mažą asmeninį interneto kampelį, kuriame galėčiau tyliai paverkti, kai kas nors mane išvadina Lietuvos priešu ar aprašo VSD & AOTD prie KAM ataskaitose.

Na ir šiaip. Reikia gi žinoti, kaip atrodo paskutinė WordPresso versija, o taip koks iš manęs būtų programeris, jeigu nieko negalėčiau pasakyti apie pačią populiariausią turinio valdymo sistemą išiame virtualiame pasaulyje.

Kol kas tiek – einu prikėlinėti kitų savo subackapintų tinklapiukų.

 

Komentuoti

Lietuviški “metoo” trikampėliai – Organizuotos Nusikaltėlių Gaujos ginklas susidoroti su Režisieriumi, metusiu iššūkį SISTEMAI

Tikrasis Lithueinijos šeimininko veidas yra būtent toks

Rugsėjo pradžioje Rusų dramos teatrui vadovaujantis režisierius Jonas Vaitkus paskelbė savo kūrybinius planus – kokie spektakliai bus statomi kitą jo vadovavimo teatrui kadenciją. Perskaitykite, žemiau, atidžiai ir pagalvokite, argi Organizuota Nusikaltėlių Gauja, sąjūdistinio perversmo metu užgrobusi valdžią Lietuvos respublikoje, galėtų leisti, jog tokios temos būtų keliamos į viešumą?

Maža to, jas nagrinėtų ne kokie nors internetiniai marginalai, kuriuos visada galima iš skandinavų bankams priklausančių Masinių Durninimo Organų apskelbti “sąmokslo teorijų paranojikais”, o vienas autoritetingiausių visuomenės intelektualų? Juk neišmesi jo besišlapinančio iš Gardino viešbučio lango, nepaskandinsi baloje su keturračiu, nepaspringdinsi viksvos lapu upės pakrantėje ir neužkaposi kirviu, kaip a.a. Šliužo.

Todėl Organizuota Nusikaltėlių Gauja, tyliai nurijo perspėjimą ir pasiruošė jam – prieš pat Rusų dramos teatro vadovo konkursą užsiundydami ant Vaitkaus rujojančias “my tū” kales. O kad visuomenė būtų pasiruošusi ir sukaupusi dėmesį – prieš tai skandinavų Masiniai Durninimo Organai “apšildė” lietuvišką publiką Šarūno Barto ir Dailės akademijos trikampėliais.

Taip kad, mielieji, nusivyniokite makaronus nuo savo ausų, nes SISTEMA – pati savaime NIEKADA NEPASIDUOS.

Ją reikės sunaikinti MŪSŲ PAČIŲ RANKOMIS.

Laurynas Ragelskis

Kas galėtų paneigti, kad vykdoma antroji Lietuvos okupacija

Vals­ty­bi­nis ru­sų dra­mos teat­ras nau­ją­jį 72-ąjį teat­ro se­zo­ną pra­de­da šo­ki­ruo­jan­čia nau­jie­na – čia ke­ti­na­ma kur­ti me­ni­nių-do­ku­men­ti­nių spek­tak­lių cik­lą „Ga­li­mai vyk­do­ma ant­ro­ji Lie­tu­vos oku­pa­ci­ja. 1989 m. gruo­dis – 2019 m. va­sa­ris“.

Ru­sų dra­mos teat­ro me­no va­do­vas Jo­nas Vait­kus.

Juk lo­giš­ka: jei­gu vals­ty­bė esa­me mes, daž­niau­siai neor­ga­ni­zuo­ti pi­lie­čiai, tai juo la­biau vals­ty­bė yra struk­tū­ri­zuo­tas vie­ne­tas – teat­ras, be ki­ta ko, ir iš­lai­ko­mas tų pa­čių pi­lie­čių lė­šo­mis. Ma­tyt, to­dėl re­ži­sie­riui, Ru­sų dra­mos teat­ro me­no va­do­vui Jo­nui Vait­kui ne­ky­la abe­jo­nės, kad at­sie­tai nuo vals­ty­bės pro­ble­mų eg­zis­tuo­jan­tis teat­ras yra tie­siog kaip šu­niui penk­ta ko­ja, t.y. ne­rei­ka­lin­gas, ne­tgi ydin­gas. Nes, jo nuo­mo­ne, taip yra iš­krei­pia­mos pa­rei­gų, pi­lie­ti­nės at­sa­ko­my­bės ir, svar­biau­sia, pro­fe­si­nės eti­kos nuo­sta­tos…

J.Vait­kus pa­sa­ko­ja: „Cik­lą pa­va­di­nau „Ga­li­mai vyk­do­ma ant­ro­ji Lie­tu­vos oku­pa­ci­ja. 1989 m. gruo­dis – 2019 m. va­sa­ris“, ar­ba „Kas ga­lė­tų pa­neig­ti, kad…“ Ana­li­ti­nių pje­sių cik­las pra­si­dė­tų maž­daug nuo to me­to, kai 1989-ųjų pa­bai­go­je (gruo­džio 19 d.) Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­ja at­si­sky­rė nuo TSKP. Net­ru­kus, gruo­džio 30-ąją, to me­to ofi­cio­zas „Tie­sa“ iš­spaus­di­no 38 KGB dar­buo­to­jų laiš­ką, ku­ria­me jie pa­reiš­kė, kad pa­lai­ko Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų at­si­sky­ri­mą ir bend­ra­dar­biaus su jais, pa­dės jiems iš­si­lai­ky­ti, su­ras­ti sa­vo vie­tą, kaž­ko­kiu bū­du iš­gy­ven­ti ir įsi­tvir­tin­ti vals­ty­bė­je, šian­dien sim­bo­liš­kai va­di­na­mo­je ne­prik­lau­so­mo­je, de­mok­ra­ti­nė­je vals­ty­bė­je… Ir kas ga­lė­tų pa­neig­ti, kad tai jau ir įvy­ko ir ga­li­mai iš­gy­ve­na­me pa­sku­ti­nę šios įsi­tvir­ti­ni­mo ak­ci­jos fa­zę… Ga­li­mai?.. Kas ga­lė­tų pa­neig­ti?..

1989-1994 me­tų lai­ko­tar­pis la­bai įdo­mus įvai­riais as­pek­tais – ir Al­gir­do Bra­zaus­ko poel­giai, ir LKP, o po to – ir soc­de­mų par­ti­jos veik­la, ir 38 KGB ka­ri­nin­kų veik­la… Pu­sant­ro tūks­tan­čio pri­si­pa­ži­nu­sių­jų ir pen­ki tūks­tan­čiai taip ir li­ku­sių ne­pri­si­pa­ži­nu­sių­jų, bet ga­li­mai ne­lo­ja­lių mū­sų vals­ty­bei. Juk sklin­da le­gen­dos, kad bu­vu­sių KGB dar­buo­to­jų ne­bū­na, nes jie yra iš­ti­ki­my­bės sa­vo pa­šau­ki­mui ser­gė­to­jai. Nuo­šir­džiai sa­kau, tai gerb­ti­na sa­vy­bė, bet jau­nai de­mok­ra­ti­jai la­bai pa­vo­jin­ga, to­dėl ir no­ri­si tie­siog ži­no­ti, ša­lia ko ir su kuo gy­ve­ni ir kas mo­ko mus gy­ven­ti drau­giš­kai.

Gink­die, vi­siš­kai ne dėl to, kad juos nu­teis­tum ar pa­smerk­tum, – ar­gi Ni­jo­lės Sa­dū­nai­tės, Ju­liaus Sas­naus­ko ir ki­tų di­si­den­tų ar grį­žu­sių trem­ti­nių at­lei­di­mo dek­la­ra­vi­mas jų kan­kin­to­jams to neį­ro­do?.. To­dėl tas no­ras grįž­ti praei­tin ir ana­li­zuo­ti ją da­bar­ti­nės si­tua­ci­jos švie­so­je, ma­nau, yra bū­ti­nas, kad su­si­gau­dy­tu­me, kaip ir ko­dėl at­si­dū­rė­me ir te­be­si­murk­do­me ši­ta­me chao­se.

O kad murk­do­mės – aki­vaiz­du. Paim­ki­me bet ko­kią re­zo­nan­si­nę by­lą ir pa­ma­ty­si­me, kad nė vie­na jų neuž­baig­ta, nie­kas neaiš­ku, į klau­si­mus neat­sa­ky­ta. Ig­no­ruo­ja­mi ad­vo­ka­tų, tei­si­nin­kų, žur­na­lis­tų, re­zis­ten­tų, trem­ti­nių, ba­dau­to­jų krei­pi­mai­si, au­to­ri­te­tin­gų sa­vo pro­fe­si­jo­je pro­fe­so­rių pa­klau­si­mai, ig­no­ruo­ja­mi 70 tūkst. „Tal­kos“ su­rink­tų pa­ra­šų dėl lie­tu­vių kal­bos abė­cė­lės iš­sau­go­ji­mo…

Mū­sų jau­nos de­mok­ra­ti­jos or­ga­niz­me ga­li­mai yra kaž­koks da­ri­nys, ku­ris ži­no, kaip elg­tis su žmo­nė­mis, kur juos ves­ti, kaip juos mul­kin­ti, kaip įbau­gin­ti ir kaip įstum­ti į de­ma­go­gi­nį veid­mai­nys­tės pa­sau­lį. Esa­me teš­la­gal­vių ga­mi­ni­mo fab­ri­ke, ku­ris šok­di­na mus vers­lu­mo pa­siut­li­ge. Bet jei lais­vi žur­na­lis­tai re­zo­nan­si­nių by­lų ne­kru­ti­na, jei jo­kia par­ti­ja, jo­kie ko­mi­te­tai ne­kru­ti­na, jei­gu ki­tiems ne­svar­bu, kaip gy­ve­na­me ir su kuo gy­ve­na­me, tai teat­ras tu­ri tuo už­siim­ti…

Neat­sa­ky­tų klau­si­mų tik­rai la­bai daug – ne­ti­kė­ta Vy­tau­to Po­ciū­no žū­tis, „vil­ties pre­zi­den­to“ Sta­sio Lo­zo­rai­čio ir A.Sme­to­nos mir­tis, Me­di­nin­kų tra­ge­di­jos, Gar­lia­vos įvy­kiai, Eg­lės Ku­sai­tės ir Krau­ja­lio by­los, dau­gy­bė iš vie­tos ne­pa­ju­dan­čių ko­rup­ci­jos by­lų, nors žo­džiais su ta ko­rup­ci­ja ko­vo­ja­ma jau dvi­de­šimt me­tų. O ką mes tu­ri­me? Ma­to­me, kaip Sei­me ko­vo­ja­ma dėl vie­tos, dėl lo­vio, dėl val­džios, par­ti­jų, o ne dėl gy­vy­biš­kai svar­bių jau­nos vals­ty­bės in­te­re­sų…

Ket­ve­rių me­tų pro­gra­mai jau tu­ri­me vie­ną pje­sę – Her­kaus Kun­čiaus „Kla­ną“ apie Gar­lia­vos įvy­kius – ir ke­le­tą pra­dė­tų es­ki­zų ki­toms te­moms – Vil­ties pre­zi­den­to, V.Po­ciū­no žū­ties ir Krau­ja­lio by­los. Tu­rim pa­lies­ti nu­ty­lė­tus klau­si­mus, į ku­riuos taip ir neat­sa­kė nei tei­sė­sau­ga, nei pro­ku­ra­tū­ra.“

J.Vait­kaus nuo­mo­ne, jei neat­si­ras žmo­nių, su­si­mąs­tan­čių, drįs­tan­čių ana­li­zuo­ti, kas čia vyks­ta, kaip vyks­ta, ir veik­ti, la­bai ga­li­mas daik­tas, kad po bū­si­mų pre­zi­den­to rin­ki­mų pi­lie­čių va­lia, jei tik apie ją dar ga­lė­sim kal­bė­ti, bus vi­siš­kai už­ce­men­tuo­ta.

„Šian­dien žmo­nės ati­trau­kia­mi nuo ak­tua­lių pro­ble­mų vi­so­kiais fes­ti­va­liais, fe­jer­ver­kais, – sa­ko J.Vait­kus, – vi­so­kio­mis pra­mo­gi­nė­mis kam­pa­ni­jo­mis per te­le­vi­zi­jas: te­le­vi­zi­jų pro­gra­mos tie­siog var­va keis­to­mis te­mo­mis, anot pro­fe­so­riaus Al­vy­do Jo­ku­bai­čio, ne­mok­šų sam­pro­ta­vi­mais ir dur­nys­tė­mis, nuo ku­rių au­sys kais­ta, o rim­tų ana­li­ti­nių lai­dų be­veik nė­ra. O jei ir bū­tų, ki­taip gal­vo­jan­čių ap­skri­tai nie­kas į lai­das neį­si­lei­džia, – taip nu­krau­ji­na­mos žmo­nių sme­ge­nys, jie orien­tuo­ja­mi į ma­lo­nu­mus, į sam­pra­tą, kad gy­ve­ni­mas – be­ga­li­nė šven­tė, kad mes to­kie lais­vi, to­kia de­mok­ra­ti­ja ap­lin­kui, kad tie­siog ne­be­sup­ran­ti, ko tie žmo­nės su­si­rau­kę bė­ga iš Lie­tu­vos. Bė­ga to­dėl, kad nė­ra tie­sos, tei­sin­gu­mo, kad čia ap­derg­ti žmo­gų pa­si­nau­do­jus kli­še „ga­li­mai“ nie­ko ne­reiš­kia.“

Pa­reng­ta pa­gal sa­vait­raš­čio „Res­pub­li­ka“ prie­dą „Gy­ve­ni­mas“

 

Komentuoti

Tyla gera byla

Aš tyliu.

Norėčiau pasakyti. Ir galėčiau. Jokių problemų.

Bet kam to reikia?

Pasikeis kas nors?

Žmonės nieko taip nebijo, kaip svetimos teisybės.

Ne todėl, kad jie negali jai paprieštarauti, ir ne todėl, kad ji pakeis jų nuomonę. Žmogaus nuomonę iš išorės pkeisti neįmanoma. Kai sakai atvirai, tiesiai – tuomet net paskutinis durnius skiria, kur yra JO TEISYBĖ ir kur yra SVETIMA TEISYBĖ. Todėl talentingi manipuliatoriai žmogaus nuomonę keičia iš vidaus. Apeidami asmens ribą – jie pirma įlenda į vidų, o tada pradeda sukioti svetimus varžtelius. Proto ubagams taip imponuojantis taip vadinamas “neurolingvistinis programavimas” būtent tuo ir grindžiamas. Bet tai – naujųjų šundaktarių užsiėmimas.

Talentingi manipuliatoriai manipuliuoja per pasaulėžiūrą. Dzin budistai ir kitokie kastanedos tai vadina “pasaulių kūrimu”. Sąžiningai meluodami, kad kuriami ne skirtingi pasauliai, o tik kaleidoskopiškos ir narkotinio transo spalvomis papuoštos iliuzijos apie Vieną ir tą pačią Visatą.

O tu paimk ir vietoj iliuzijos pateik kitam žmogui savo požiūrio tašką.

Gerai, jeigu jo ir tavo taškai daugmaž sutampa.

O jeigu skiriasi?

O jeigu skiriasi kardinaliai?

Kažkuris neišvengiamai lieka durnas.

O tasai, kuris save laiko protingu, neišvengiamai įsižeidžia.

Kadangi negalima įlįsti į svetimą kailį, man sunku suprasti – kodėl reikia įsižeisti?

Savigyna? Baimė prarasti savo teisybės šlapimu atsižymėtą teritoriją? Ne. Tai kas yra tavo –  neįmanoma iš tavęs atimti. Sava teisybė – tai ne dešros rinkis, pakabintas sandėliuke. Niekas kitas jos nesuės.

Tas pasipriešinimas turi dvi pagrindines priežastis.

Pirma – tai, kad kiekvienas savo teisybę pardavinėja už vienokį ar kitokį pinigų atitikmenį. Ir jeigu tavo teisybė pasirodys “nekokybiška” – tiesiog prarasi dalį dabartinio komforto. O kas nori bent jau laikinai iškristi iš perku-parduodu santykių rinkos?

Antroji – egocentrizmas augantis su kiekvienais nugyventais metais. Kas tie kiti tokie, kad man, turinčiam TOKIĄ gyvenimo patirtį, galėtų dėl kažko prieštarauti?

Ypatingai, kai lyginamas toks dalykas kaip dvi teisybės. Su rulete nepamatuosi, ant svarstyklių nepadėsi. Telieka vertinti pagal tai, kaip kuri teisybė realizuojasi praktikoje – realiame gyvenime.

O čia į pagalbą kaip mat prisistato tie visi dzenai-dzinai-chunveibinai ir kiti opiumo masėms pardavėjai. Ir realus pasaulis apvyniojamas tieka įvairiausių iliuzijų marškų, jog kiekvienas išsirinks jam labiausiai patinkančią.

Taigi, tyliu.

Nesakau.

 

Komentuoti

Вот эту долбаебень посмотрело 55 миллионов человек, за одно поколение деградировали ниже плинтуса…

Nesusilaikiau:

Не плачь девчонка, пройдут дожди,
50 стукнет – ты только жди!
И сиськи станут как два ведра,
соски повиснут прям до бедра.

Ждём клип “всё тлен, увеличу член”

 

Komentuoti

“Matilda” – Rusijos Imperijos monarchijos pašlovinimas

2017-ais metais laukiamiausiu Rusijos filmu dar toli iki premjeros tapo istorinė-kostiuminė drama “Matilda”. Bet kaip ir viskas Rusijoje – į paprastą standartinį žanrinį apibrėžimą šis kinematografo kūrinys nesutilpo. Pilnas žanro apibūdinimas turėtų būti “istorinis biografinis detektyvas autentiškuose interjeruose su stympanko elementais meilės dramos motyvais”.

Čia jeigu taip išsireikšti, nevaržant savęs.

O jeigu varžant – rusai per visą savo kino istoriją pirmą kartą nufilmavo kinojuostą, kurioje nėra neigiamų personažų ir kuriame žavinga dekoratyvaus nerūpestingumo forma kontrastuodama su realios Rusijos istorijos tragizmu suskambėjo iki šiol neregėtais niuansais.

Nežinia, ar toks ir buvo režisieriaus bei scenaristų sumanymas, ar tai gavosi netyčia – kai pati tema ir aplinkybės tampa viršesnės ir uždeda savo antspaudą, bet kuriuo atveju – tai labiausiai vykęs Rusijos istorinis filmas. Pažiūrėjus jį tampa keista, kodėl buvo keliama tokia isterija Rusijos patriotystų gretose ir monarchistų mylėtojų galvose.

Tokiose kaip nuostabiosios ir žymiosios Krymo prokurorės Natalijos Paklonskajos.

Niaša buvo gatava gultis kryžiumi, jog šitas filmas nebūtų platinamas ir rodomas plačiosioms masėms, kaip šmeižiantis “jo šventąją didenybę”. Tik, o kuogi pasireiškia tas šmeižimas?

Gal tuo, kad grynaveislį vokietį Nikolajų Romanovą suvaidino grynaveislis vokietis Larsas Aidingeris? Kaip, tik, toks aktoriaus parinkimas suteikia autentiškumo. Kaip autentiškumo prideda ir mūsų Ingeborgos Dapkūnaitės lietuviškas akcentas Rusijos Imperatorienės lūpose. Ir kaip baleriną Matildą – lenkę pagal kraują, suvaidinusios aktorės lenkaitės Michalinos Olšanskos vakarietiškas veidelio dailumas.

Prisipažinsiu, prasidėjus Rusijos internete “antimatildos” judėjimui, kažkuriuo metu buvau įtikintas, jog aktorius Aidingeris, parinktas imperatoriaus rolei – pagal savo tikrąjį pašaukimą yra pornofilmų, taip sakant, atlikėjas. Kadangi man tai nekėlė nei didelio susidomėjimo, nei ypatingo noro aiškintis, kur melas, o kur tiesa, tame propagandos “už” ir “prieš” cirke, o štai jau po filmo pasiaiškinus, pasirodo, kad Larsas Aidingeris – normalus draminis teatro ir kino aktorius, puikiai įsipaišęs į imperatoriaus Nikolajaus II-ojo fizinius duomenis.


Originalas ir dublikatas

Dar vienas argumentas, kuriuo it vėzdu mosavo monarchofilai – kad šventvagystė yra vaizduoti oficialų pravoslavų cerkvės kankinį ir šventąjį, besivalkiojantį paskui prostutijuojančią baleriną. O bet tačiau – pabūkime teisingi sau ir mirusiesiems – neribotos ano meto valdančio šūdeličio galimybės tenkinti savo geidulius buvo realizuojamos visu 100 procentų!

Tiek imperatoriai, tiek kunigaikščiai, grafai, baronai ir visi kiti ano meto oligarchai sau leido ištvirkauti lygiai tiek, kiek juos varžė jų pačių sąžinė ar jos neturėjimas. O balerinos Matildos Ksešinskos uždarbiavimas teikiant sekso paslaugas elitiniams klientams yra uždokumentuotas ne vienuose ano meto memuaruose ir biografijose. Kaip uždokumentuotas yra ir pusiau oficialus haremo pobūdžio imperatoriškųjų rūmų gyvenimas.

Tačiau kai ko svarbaus iš to, kas buvo realybėje, filme trūksta. Ir jeigu jau piktintis, tai reikėtų kelti klausimą, kodėl Matilda Ksešinska yra pateikiama kaip naivi paprasta elitinė prostitutė, nelygių santykių auka, meilės deivė, paaukota vardan Valstybės… Kai tuo tarpu ji buvo ne eilinė balerina, šokanti pagrindines partijas Baleto Teatro  bordelyje, o turtinga verslininkė – kapitalistė, Putilovo patrankų liejyklos dalininkė, prašmatnių rūmų Peterburgo centre savininkė, taip pat jai priklausė ne viena vila madinguose užsienio kurortuose.


M. Ksešinskaja šį namuką pasistatė 1904 metais

Apie šią jos gyvenimo pusę filme neužsimenama nė žodeliu. Kodėl? Todėl, kad tuomet tyros meilės ir aistringo sekso aromatą gerokai praskiestų milžiniškų piniginių sumų, valstybinių užsakymų, korupcijos, juodų pinigų kvapas.

Kad ir kaip tai bebūtų netikėta, tačiau Matilda Ksešinska iš tiesų prisidėjo prie Rusijos Imperijos sunaikinimo. Bet ne ištvirkaudama su imperatoriškosiosmis ypatomis, o parazituodama ant Imperijos karinės sistemos, taip mažindama jos efektyvumą ir didindama karo – pirma Japonijos-Rusijos, o vėliau – I-ojo pasaulinio, aukų skaičių.

Visa ši situacija detaliai aprašyta ir išnarstyta Vidinio TSRS Prediktoriaus analitinių užrašų, skirtų Didžiosios Spalio Revoliucijos šimtmečiui, pirmoje dalyje. Būtinai pasiskaitykite, jeigu suprantate rusiškai.

Tačiau dėl tokio svarbaus momento nei patriotystai, nei monarchofilai Rusijoje neprotestuoja, nes jie yra lygiai tokia pati lochų minia, kuri mikliomis dresiruotojų rankomis yra nukreipiama ten, kur reikalauja scenarijus. O scenarijus šiandien reikalauja mylėti ir sakralizuoti Rusijos Imperiją. Praėjus šimtui metų nuo revoliucijos globalizatoriai, sunaikinę Rusijos Imperiją nusprendė, kad iš jos griuvėsių iškilusi Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga ideologiškai yra žymiai pavojingesnė globalizmui, negu visus vakarietiškus standartus atitinkanti parlamentinė monarchija, kurioje marionetinis ir savo valios neturintis monarchas yra nuolankiai valdomas jį aptūpusių patarėjų-ekspertų ir meilužių-komersančių.

Nežinau, ar toks ir buvo sumanymas, tačiau išoriškai aktoriaus Larso Aidingerio personažas darniai susišaukia su 1981 metais aktoriaus Anatolijaus Romašino personažu iš tarybinės ekranizacijos, apie tą patį nelaimingą paskutinįjį Romanovą ir jo Imperijos žlugimą Elemo Klimovo filme “Agonija”.

Tai ką 1981-ais metais puikiai perteikė tarybinis aktorius – “pačio galingiausio” žmogaus imperijoje priklausomybę nuo aplinkos ir “likimo”, po 36-ių metų taip pat puikai atkartojo kolega vokietis.

Kas užkliuvo šiame filme – tik du dalykai:

1 – nevykusi afiša, iškreiptai atvaizduojanti filmo esmę. Joje vaizduojami trys personažai, o trečias šiuo atveju netgi nėra pagrindinis iš antraeilių.

2 – pradžioje erzina operatoriaus skuba. Scenas jis nutraukia taip, tarsi filmuotų kažkokį serialą ir reikia prigaminti greitai ir daug. Veiksmas vyksta taip meniškai prisodrintose erdvėse, kad žiūrovui reikia duoti laiko į jas pažvelgti, o ne varyti jį per scenariajus puslapius. Tačiau kažkurioje vietoje, tas skubos jausmas prapuola ir tuomet prasideda tikras kinas.

Ir tai yra viskas, ką galima prikišti šiam filmui. O ko negalima iš jo atimti – tai kas lieka už kadro: Rusijos Imperijos didybės, kurios pabaiga artėja su kiekviena prašvęsta diena.

Pasikartosiu – dailininkų, tiksliau, trijų dailininkių darbas – nuostabus! Tokio lygio, Rusijos kinematografas dar niekada nebuvo pademonstravęs.

Rekomenduoju, jeigu tik įmanoma, žiūrėti “Matildą” kinoteatre, o gal dar spėsite.

 

Komentuoti

Aurelijus Veryga jau dešimt metų blaivina Tautą, o ką dėl jos padarei TU?

Aurelijus Veryga – Lietuvos prezidentas? Aš “UŽ”!

Gerbiamas Aurelijus Veryga – visuomenininkas, blaivininkas, laikinai einantis Sveikatos apsaugos ministerio pareigas prieššventinį savaitgalį atvirai pranešė, kad prieš Sveikatos apsaugos ministeriją ALKO ir FARMA mafijos paruošė informacinę ataką, kurios pirmąjį bloką šią savaitę turime išvysti.

Ir nemelavo.

Galbūt jo atviras pareiškimas kažkiek pristabdė dvejojančius ALKO ir FARMA mafijos peslius, tačiau atakai duoto starto niekas neatšaukė. Tik atsirado savanoriškos kovinės bedžionės, a la Tapinas, savo pliku užpakaliu pabandęs pridengti į mūšį pasiųstas Masinio Durninimo Organų (MDO) presstitutes ir kekšytes.

Operacija “Minedas” – pagal planą turėjo būti gerą įžanga ir apšilimas. Kaip placdarmo paruošimas ir užėmimas prieš plataus fronto ataką: penktadienį darbo pabaigoje suruošta provokacija turėjo visą savaitgalį kurstyti aistras internetuose, socialiniuose tinkluose ir debildėžėse, o atakos organizatorių manymu, Sveikatos ministerijos klerkai dirbantys, tik darbo dienomis, savaitės pradžioje dar tik pradėtų uostinėti situaciją, kai ant Verygos iš visų pusių jau riedėtų sunkioji pagrindinių MDO išgamų tankai – visokie valatkos, šūdkalniai, vainienės ir romanowskiai. Skaityti toliau

 

Komentuoti

Rekomenduoju #1: Prancūzų komedija “Beprotiškos vestuvės”

Sveikas, mano mielas dienorašti! Pradedu tavyje naują rubriką-skyrių pavadinimu “rekomenduoju”.

Kadangi šiame brutalios informacijos amžiuje, bet koks dėmesio vertas daiktas kaip mat paskęsta interneto tvane, tik geras patarimas dar gali padėti ir sutaupyti tokio brangaus ir nesugrąžinamo laiko.

Ir pirma rekomendacija, kaip ir priklauso – bus lengva, smagi ir su šiokia tokia užpakaline mintimi:

Tai 2014-ais metais išleista prancūziška komedija, kuri vadinasi “Beprotiškos vestuvės”. Rusiškai – “Безумная свадьба”. Varliaėdiškai – “Qu’est-ce qu’on a fait au Bon Dieu?”. Režisierius Filipas de Šovronas, pagrindinį vaidmenį atlieka profesionalus komediantas Kristianas Klavje.

Atsisiųsti per torentus galima čia: http://kinozal.tv/details.php?id=1466074

Skaityti toliau

 

Komentuoti

Kodėl Rusijos rinktinė dalinai nevažiuos į Rio

Tie, kas yra kamuojami sportavimo per debildėžę, jau visi iki vieno žino, jog naglosaksams panorėjus, amerikasosams pasistengus dalis Rusijos federacijos olimpinės rinktinės sportinikų nevažiuos į Rio de žaneire vyksiančią Olimpiadą.

Nesigilinant į visas peripetijas, atskleidžiu egregorialinę matricą:

1 – į Olimpiadą nevažiuos tie Rusijos sportininkai, kuriuos jų sporto šaką kuruojanti tarptautinė organizacija išbrokys.

2 – išbrokyti jos gavo teisę tik tuos, kas kažkada (kad ir prieš 150 metų) buvo OFICIALIAI pagauti užsiturbinę vaistukais. Tai yra  – kažkada pasukčiavusius.

3 – olimpiada vyks, Brazilijos mieste Rio de Žaneire.

4 – Rio de Žaneiras – tai tas miestas į kurį svajojo patekti garsiausias visų laikų Rusijos sukčius – Ostapas Benderis.

Skaityti toliau

 

Komentuoti